MAISTO NETOLIARAVIMO TESTAI (iš kraujo serumo) ImuPro100,200,300 (maisto produktų)
Net ir sveika mityba gali Jus susargdinti!
Viršsvoris ar nutukimas, įvairūs virškinimo sutrikimai, galvos skausmai ir migrena, odos bėrimai, lėtinis nuovargis – tai gali sukelti lėtines alergijas maistui.
Viršsvoris ar nutukimas, įvairūs virškinimo sutrikimai, galvos skausmai ir migrena, odos bėrimai, lėtinis nuovargis – tai gali sukelti lėtines alergijas maistui.
Ar jaučiate šiuos negalavimus?
Nuolatiniai virškinimo sutrikimai, skrandžio ir žarnyno problemos:
• Susikaupusios dujos;
• Vidurių užkietėjimas ir viduriavimas;
• Dirgliosios žarnos simdromas.
Galvos skausmai, net ir migrena, odos ligos, tokios kaip:
• Niežulys;
• Neurodermatitas;
• Žvynelinė arba psoriazė;
• Aknė arba jaunatviški spuogai.
Lėtinis nuovargis ir nutukimas;
Bloga nuotaika, depresija.
Daugelio šių negalavimų priežastys dažnai lieka neišaiškintos. Dažniausiai gydomi tik ligos simptomai, o ne jų priežastys. Todėl kartais gydymas trunka kelerius metus išbandant daug skirtingų gydymo metodų, kurie gali sukelti ir neišvengiamą šalutinį, nepageidaujamą poveikį.
Nepaisant daug atliekamų įvairių tyrimų, ligos priežastis taip ir lieka neaiški, o sveikatos problemos vis tiek kartojasi.
Svarbu žinoti – dažnai negalavimą gali sukelti lėtinė alergija maistui.
Pagrindinis klausimas:
Kokia šių negalavimų priežastis?
Kai turėsite atsakymą į šį klausimą , galėsite sėkmingai išspręsti daugelio sveikatos problemų.
Šiandien daug mokslininkų tyrimų jau įrodė, kad didžiąją dalį lėtinių negalavimų sukelia uždegimai. Tokių uždegimų priežastis gali būti ir maisto produktai, kurie organizme sukelia tam tikrų medžiagų, vadinamų antikūnais, gamybą. Antikūnai nustatomi atliekant kraujo tyrimą. Tai reiškia, kad Jūs galite žinoti, kurie maisto produktai gali būti Jūsų negalavimų priežastis.
Manoma, kad daug žmonių kenčia nuo lėtinės alergijos maistui to net nežinodami. Suvartojęs Jums netinkančių maisto produktų, po kelių valandų ar net dienų, galite pasijausti prastai. Dėl to reikia atlikti lėtinės alergijos maistui ImuPro300 tyrimą ir sužinoti, kokie maisto produktai Jums yra nereikalingi ar net kenksmingi.
Ką Jūs galite padaryti?
Atlikus ImuPro300 tyrimą ir laikantis pagal tyrimo rezultatus gydytojo duotų rekomendacijų, Jūs pašalinsite iš organizmo visus kenksmingus produktus. Be abejo, pagerės Jūsų sveikatos būklė, bendra savijauta, atsiras žvalumas, darbingumas.
ImuPro300 tyrimu ištiriami net 273 skirtingo maisto produktai ir maisto priedai, kurių Jūsų organizmas gali netoleruoti.
Remiantis ImuPro kraujo tyrimo rezultatais, Jums sudaromos individualus mitybos planas: Jūs sužinote, kokių maisto produktų turite vengti tam tikrą laiką, taip pat gaunate alternatyvių produktų, patiekalų pasiūlymą.
Mūsų gydytojai rekomenduoja Jums ImuPro300, nes tai tiesiausias kelias į pilnavertį gyvenimą, kuriame nėra sveikatos sutrikimų dėl lėtinės alergijos maistui.
ImuPro300 privalumai:
• Gydomi ne ligos simptomai, bet tikslios jos priežastys;
• Išsamiai įvertinimas maisto produktų, dažiklių bei konservantų poveikis Jūsų organizmui;
• Tyrimas atliekamas Lietuvoje, o vertinamas profesionalioje Vokietijos labarotorijoje, tai tikrai patikima ir tikslu;
• Pacientui suteikiama išsami informacija (lėtinės alergijos maistui detalizuotas tyrimo rezultatas. Individualus mitybos planas, atmintinė ir t.t).
Jums vertėtų pasvarstyti apie ImuPro100, ImuPro200, ImuPro300, jei jaučiate šiuos simptomus:
• Odos problemos (niežulys, neurodermatitas, atopinis dermatitas, žvynelynė, aknė), įvairūs bėrimai;
• Viršsvoris, nutukimas ;
• Galvos skausmai, migrena;
• Susikaupusios dujos, užkietėję viduriai, viduriavimas, dirgliosios žarnos sindromai;
• Dažnas nuovargis, yapč valgio metu;
• Tam tikrų maisto produktų netoleravimas.
Daugelio šių negalavimų priežastys dažnai lieka neišaiškintos. Dažniausiai gydomi tik ligos simptomai, o ne jų priežastys. Todėl kartais gydymas trunka kelerius metus išbandant daug skirtingų gydymo metodų, kurie gali sukelti ir neišvengiamą šalutinį, nepageidaujamą poveikį.
Nepaisant daug atliekamų įvairių tyrimų, ligos priežastis taip ir lieka neaiški, o sveikatos problemos vis tiek kartojasi.
Svarbu žinoti – dažnai negalavimą gali sukelti lėtinė alergija maistui.
Pagrindinis klausimas:
Kokia šių negalavimų priežastis?
Kai turėsite atsakymą į šį klausimą , galėsite sėkmingai išspręsti daugelio sveikatos problemų.
Šiandien daug mokslininkų tyrimų jau įrodė, kad didžiąją dalį lėtinių negalavimų sukelia uždegimai. Tokių uždegimų priežastis gali būti ir maisto produktai, kurie organizme sukelia tam tikrų medžiagų, vadinamų antikūnais, gamybą. Antikūnai nustatomi atliekant kraujo tyrimą. Tai reiškia, kad Jūs galite žinoti, kurie maisto produktai gali būti Jūsų negalavimų priežastis.
Manoma, kad daug žmonių kenčia nuo lėtinės alergijos maistui to net nežinodami. Suvartojęs Jums netinkančių maisto produktų, po kelių valandų ar net dienų, galite pasijausti prastai. Dėl to reikia atlikti lėtinės alergijos maistui ImuPro300 tyrimą ir sužinoti, kokie maisto produktai Jums yra nereikalingi ar net kenksmingi.
Ką Jūs galite padaryti?
Atlikus ImuPro300 tyrimą ir laikantis pagal tyrimo rezultatus gydytojo duotų rekomendacijų, Jūs pašalinsite iš organizmo visus kenksmingus produktus. Be abejo, pagerės Jūsų sveikatos būklė, bendra savijauta, atsiras žvalumas, darbingumas.
ImuPro300 tyrimu ištiriami net 273 skirtingo maisto produktai ir maisto priedai, kurių Jūsų organizmas gali netoleruoti.
Remiantis ImuPro kraujo tyrimo rezultatais, Jums sudaromos individualus mitybos planas: Jūs sužinote, kokių maisto produktų turite vengti tam tikrą laiką, taip pat gaunate alternatyvių produktų, patiekalų pasiūlymą.
Mūsų gydytojai rekomenduoja Jums ImuPro300, nes tai tiesiausias kelias į pilnavertį gyvenimą, kuriame nėra sveikatos sutrikimų dėl lėtinės alergijos maistui.
ImuPro300 privalumai:
• Gydomi ne ligos simptomai, bet tikslios jos priežastys;
• Išsamiai įvertinimas maisto produktų, dažiklių bei konservantų poveikis Jūsų organizmui;
• Tyrimas atliekamas Lietuvoje, o vertinamas profesionalioje Vokietijos labarotorijoje, tai tikrai patikima ir tikslu;
• Pacientui suteikiama išsami informacija (lėtinės alergijos maistui detalizuotas tyrimo rezultatas. Individualus mitybos planas, atmintinė ir t.t).
Jums vertėtų pasvarstyti apie ImuPro100, ImuPro200, ImuPro300, jei jaučiate šiuos simptomus:
• Odos problemos (niežulys, neurodermatitas, atopinis dermatitas, žvynelynė, aknė), įvairūs bėrimai;
• Viršsvoris, nutukimas ;
• Galvos skausmai, migrena;
• Susikaupusios dujos, užkietėję viduriai, viduriavimas, dirgliosios žarnos sindromai;
• Dažnas nuovargis, yapč valgio metu;
• Tam tikrų maisto produktų netoleravimas.
Mes rekomenduojame ImuPro300 tyrimą, nes šis tyrimas padės Jums atrasti maisto produktus, dėl kurių Jūs blogai jaučiatės, ir atsikratyti ilgai varginančių negalavimų.
Patikimas ImuPro300 tyrimas užtikrina sėkmingą gydymą.
Patikimas ImuPro300 tyrimas užtikrina sėkmingą gydymą.
ImuPro MAISTO PRODUKTAI
• Imupro300
+ Imupro200
* Imupro100
MĖSA
• + Elniena
• + Antiena
• + Ožkiena
• + Žąsiena
• + Kiškiena
• + Strutiena
• + Putpelių mėsa
• + Triušiena
• + Stirniena
• + Veršiena
• + Šerniena
• + * Jautiena
• + * Vištiena
• + * Aviena
• + * Kiauliena
• + * Kalakutiena
KIAUŠINIAI
• Vištų kiaušinių baltymas
• Vištų kiaušinio trynys
• + Žąsies kiaušinio
• + Putpelių kiaušiniai
• + * Vištų kiaušiniai
JAVAI (SU GLIUTENU)
• + Kamutas
• + * Miežiai
• + * Gliutenas
• + * Avižos
• + * Rugiai
• + * Spelta
• + * Kviečiai
MIELĖS
• + * Alaus, duonos
• + * Mielės
DARŽOVĖS
• Bambuko ūgliai
• Čili habanero
• Čili Jalapeno
• Pankolis
• Moluchia
• + Okra (valgomieji hibiskai)
• + Artišokai
• + Šparagai
• + Briuselio kopūstai
• + Žiediniai kopūstai
• + Paprastieji runkeliai
• + Kiniški kopūstai
• + Lapiniai kopūstai
• + Pastarnokas
• + Moliūgas
• + Ridikėlis
• + Griežtis
• + Savojos kopūstai
• + Špinatai
• + Salierų stiebai
• + Baltagūžis kopūstas
• + * Baklažanas
• + * Burokai
• + * Brokoliai
• + * Morka
• + * Salierų šaknys
• + * Čili Cayenne
• + * Cukinija
• + * Agurkas
• + * Ropiniai kopūstai
• + * Poras
• + * Alyvuogės
• + * Svogūnai
• + * Bulvės
• + * Raudonieji kopūstai
• + * Saldžioji paprika
• + * Pomidorai
VAISIAI
• + * Gervuogės
• + * Mėlynės
• + * Spanguolės
• + * Serbentai
• + * Agrastai
• + * Greipfruitai
• + * Guajava
• + * Lipčiaus melionas
• + * Laimas
• + * Bruknė
• + * Mandarinai
• + * Granatos
• + * Dygiosios kriaušės
• + * Svarainiai
• + * Avietės
• + * Rabarbaras
• + * Šaltalankis
• + * Avokadas
• + * Datulės
• + * Figos
• + * Nefeliumas (Lychee)
• + * Mangas
• + * Papaja
• + * Persikas
• + * Kriaušė
• + * Slyvos
• + * Geltoniosios slyvos
• + * Obuolys
• + * Abrikosas
• + * Bananas
• + * Vyšnios
• + * Vynuogės
• + * Kiviai
• + * Citrina
• + * Nektarinas
• + * Apelsinas
• + * Ananasas
• + * Braškės
• + * Arbūzas
SĖKLOS IR RIEŠUTAI
• + * Pekano (braziliški riešutai)
• + * Kokoso riešutas
• + * Makadamijos riešutai
• + * Pušų Riešutai
• + * Migdolo riešutai
• + * Anakardžių riešutai
• + * Kakavos pupelės
• + * Lazdynų riešutai
• + * Linų sėmenys
• + * Žemės riešutai
• + * Pistacijos
• + * Aguonos
• + * Moliūgų sėklos
• + * Sezamas
• + * Saulėgrąžos
• + * Graikiniai riešutai
SALOTOS
• Kiaulpienė
• + Cikorija
• + Garbanotoji trūkažolė
• + Iceberg‘o salotos
• + Salota Lollo rosso
• + Salota Radicchio
• + Salota Rocket
• + Salota Romaine/Cos
• + * Gūžinė salota
• + * Salotinė sultenė
GRŪDINĖS KULTŪROS
• + Burnotis
• + Maranta
• + Saldžiavaisis pupmedis
• + Valgomasis manijokas
• + Pirštuotė
• + Topinambas
• + Lubinas
• + Kvinoja
• + Saldieji kaštonai
• + Saldžiosios bulvės
• + Topijokas
• + Posmilgė
• + * Grikiai
• + * Kukurūzai
• + * Soros
• + * Ryžiai
PRIESKONIAI IR ŽOLĖS
• Liuserna
• Kvepiantieji pipirai
• Anyžiai
• Lauro lapai
• Kaparėliai
• Kmynai
• Kardamonas
• Daržinis builis
• Gavzdikėliai
• Kalendra
• Kmynai
• Kurkumidas (E100)
• Krapai
• Pipirmetė
• Imbieras
• Ėgliauogė
• Levanda
• Melisa
• Gelsvė
• Mairūnas
• Baltieji pipirai
• Šafranas
• Šalavijas
• Savory
• Laukinis česnakas
• + Laiškinis česnakas
• + * Bazilikas
• + * Cinamonas
• + * Česnakas
• + * Krienai
• + * Garstyčių sėklos
• + * Muskatas
• + * Raudonėliai
• + * Prieskoninė paprika
• + * Petražolės
• + * Juodieji pipirai
• + * Rozmarinas
• + * Čiobreliai
• + * Vanilė
GRYBAI
• Baravykai
• Tikrasis baravykas
• Voveraitė
• Austrių grybai
• Shiitake grybai
• + * Pievagrybiai
ŽUVIS IR JŪROS PRODUKTAI
• Velniažuvė
• Mėlynieji moliuskai
• Ungurys
• Vaivorykštinis ryklys
• Omaras
• Aštuonkojis
• Austrės
• Ešerys
• Šukutės
• Vilkešeris
• Krevetės
• + Ančiuviai
• + Karpis
• + Menkė
• + Karšis
• + Dėmėtoji menkė
• + Jūrų lydeka
• + Otas
• + Silkė
• + Skumbrė
• + Plekšnė
• + Sardinė
• + Ryklys
• + Sole
• + Kalmarai
• + Kardžuvė
• + Upėtakis
• + Starkis
• + * Vėžys
• + * Jūros ešerys
• + * Polakas
• + * Lašiša
• + * Tunas
PIENO PRODUKTAI
• + Kupranudario pienas
• + Halloumi sūris
• + Kefiras
• + Kumelės pienas
• + Virintas pienas
• + Riccota Sūris
• + * Ožkos pienas ir sūria
• + * Karvės pienas
• + * Fermentinis sūris (karvės pienas)
• + * Avies pienas ir sūris
• + * Rūgusio karvės pieno produktai
ARBATA, KAVA ir VYNAS
• Ramunėlės
• Kava
• Dilgelė
• Rooibus arbata
• Erškėtuogės
• Taninas
• Žalioji arbata
• Juodoji arbata
• + * Pipirmėtė
KONSERVANTAI
• Benzoino rūgštis (E211)
• Sorbo rūgštis (E200)
TIRŠTIKLIAI
• Agar – agara (E406)
• Karagenas (E407)
• Pektinas (E440)
• Tragakantas (E413)
• Ksantano derva
• + * Guaro miltai (E412)
BUMBLIAI
• Raudonieji dumbliai (Nori)
• Spirulina
ĮVAIRŪS
• Alijošius
• Aspergillus Niger
• Candida
• Citrinos žievelių cukatai
• Vynuogių lapai
• Imupro300
+ Imupro200
* Imupro100
MĖSA
• + Elniena
• + Antiena
• + Ožkiena
• + Žąsiena
• + Kiškiena
• + Strutiena
• + Putpelių mėsa
• + Triušiena
• + Stirniena
• + Veršiena
• + Šerniena
• + * Jautiena
• + * Vištiena
• + * Aviena
• + * Kiauliena
• + * Kalakutiena
KIAUŠINIAI
• Vištų kiaušinių baltymas
• Vištų kiaušinio trynys
• + Žąsies kiaušinio
• + Putpelių kiaušiniai
• + * Vištų kiaušiniai
JAVAI (SU GLIUTENU)
• + Kamutas
• + * Miežiai
• + * Gliutenas
• + * Avižos
• + * Rugiai
• + * Spelta
• + * Kviečiai
MIELĖS
• + * Alaus, duonos
• + * Mielės
DARŽOVĖS
• Bambuko ūgliai
• Čili habanero
• Čili Jalapeno
• Pankolis
• Moluchia
• + Okra (valgomieji hibiskai)
• + Artišokai
• + Šparagai
• + Briuselio kopūstai
• + Žiediniai kopūstai
• + Paprastieji runkeliai
• + Kiniški kopūstai
• + Lapiniai kopūstai
• + Pastarnokas
• + Moliūgas
• + Ridikėlis
• + Griežtis
• + Savojos kopūstai
• + Špinatai
• + Salierų stiebai
• + Baltagūžis kopūstas
• + * Baklažanas
• + * Burokai
• + * Brokoliai
• + * Morka
• + * Salierų šaknys
• + * Čili Cayenne
• + * Cukinija
• + * Agurkas
• + * Ropiniai kopūstai
• + * Poras
• + * Alyvuogės
• + * Svogūnai
• + * Bulvės
• + * Raudonieji kopūstai
• + * Saldžioji paprika
• + * Pomidorai
VAISIAI
• + * Gervuogės
• + * Mėlynės
• + * Spanguolės
• + * Serbentai
• + * Agrastai
• + * Greipfruitai
• + * Guajava
• + * Lipčiaus melionas
• + * Laimas
• + * Bruknė
• + * Mandarinai
• + * Granatos
• + * Dygiosios kriaušės
• + * Svarainiai
• + * Avietės
• + * Rabarbaras
• + * Šaltalankis
• + * Avokadas
• + * Datulės
• + * Figos
• + * Nefeliumas (Lychee)
• + * Mangas
• + * Papaja
• + * Persikas
• + * Kriaušė
• + * Slyvos
• + * Geltoniosios slyvos
• + * Obuolys
• + * Abrikosas
• + * Bananas
• + * Vyšnios
• + * Vynuogės
• + * Kiviai
• + * Citrina
• + * Nektarinas
• + * Apelsinas
• + * Ananasas
• + * Braškės
• + * Arbūzas
SĖKLOS IR RIEŠUTAI
• + * Pekano (braziliški riešutai)
• + * Kokoso riešutas
• + * Makadamijos riešutai
• + * Pušų Riešutai
• + * Migdolo riešutai
• + * Anakardžių riešutai
• + * Kakavos pupelės
• + * Lazdynų riešutai
• + * Linų sėmenys
• + * Žemės riešutai
• + * Pistacijos
• + * Aguonos
• + * Moliūgų sėklos
• + * Sezamas
• + * Saulėgrąžos
• + * Graikiniai riešutai
SALOTOS
• Kiaulpienė
• + Cikorija
• + Garbanotoji trūkažolė
• + Iceberg‘o salotos
• + Salota Lollo rosso
• + Salota Radicchio
• + Salota Rocket
• + Salota Romaine/Cos
• + * Gūžinė salota
• + * Salotinė sultenė
GRŪDINĖS KULTŪROS
• + Burnotis
• + Maranta
• + Saldžiavaisis pupmedis
• + Valgomasis manijokas
• + Pirštuotė
• + Topinambas
• + Lubinas
• + Kvinoja
• + Saldieji kaštonai
• + Saldžiosios bulvės
• + Topijokas
• + Posmilgė
• + * Grikiai
• + * Kukurūzai
• + * Soros
• + * Ryžiai
PRIESKONIAI IR ŽOLĖS
• Liuserna
• Kvepiantieji pipirai
• Anyžiai
• Lauro lapai
• Kaparėliai
• Kmynai
• Kardamonas
• Daržinis builis
• Gavzdikėliai
• Kalendra
• Kmynai
• Kurkumidas (E100)
• Krapai
• Pipirmetė
• Imbieras
• Ėgliauogė
• Levanda
• Melisa
• Gelsvė
• Mairūnas
• Baltieji pipirai
• Šafranas
• Šalavijas
• Savory
• Laukinis česnakas
• + Laiškinis česnakas
• + * Bazilikas
• + * Cinamonas
• + * Česnakas
• + * Krienai
• + * Garstyčių sėklos
• + * Muskatas
• + * Raudonėliai
• + * Prieskoninė paprika
• + * Petražolės
• + * Juodieji pipirai
• + * Rozmarinas
• + * Čiobreliai
• + * Vanilė
GRYBAI
• Baravykai
• Tikrasis baravykas
• Voveraitė
• Austrių grybai
• Shiitake grybai
• + * Pievagrybiai
ŽUVIS IR JŪROS PRODUKTAI
• Velniažuvė
• Mėlynieji moliuskai
• Ungurys
• Vaivorykštinis ryklys
• Omaras
• Aštuonkojis
• Austrės
• Ešerys
• Šukutės
• Vilkešeris
• Krevetės
• + Ančiuviai
• + Karpis
• + Menkė
• + Karšis
• + Dėmėtoji menkė
• + Jūrų lydeka
• + Otas
• + Silkė
• + Skumbrė
• + Plekšnė
• + Sardinė
• + Ryklys
• + Sole
• + Kalmarai
• + Kardžuvė
• + Upėtakis
• + Starkis
• + * Vėžys
• + * Jūros ešerys
• + * Polakas
• + * Lašiša
• + * Tunas
PIENO PRODUKTAI
• + Kupranudario pienas
• + Halloumi sūris
• + Kefiras
• + Kumelės pienas
• + Virintas pienas
• + Riccota Sūris
• + * Ožkos pienas ir sūria
• + * Karvės pienas
• + * Fermentinis sūris (karvės pienas)
• + * Avies pienas ir sūris
• + * Rūgusio karvės pieno produktai
ARBATA, KAVA ir VYNAS
• Ramunėlės
• Kava
• Dilgelė
• Rooibus arbata
• Erškėtuogės
• Taninas
• Žalioji arbata
• Juodoji arbata
• + * Pipirmėtė
KONSERVANTAI
• Benzoino rūgštis (E211)
• Sorbo rūgštis (E200)
TIRŠTIKLIAI
• Agar – agara (E406)
• Karagenas (E407)
• Pektinas (E440)
• Tragakantas (E413)
• Ksantano derva
• + * Guaro miltai (E412)
BUMBLIAI
• Raudonieji dumbliai (Nori)
• Spirulina
ĮVAIRŪS
• Alijošius
• Aspergillus Niger
• Candida
• Citrinos žievelių cukatai
• Vynuogių lapai
CANDIDA ALBICANS
Candida albicans grybelis yra nustatomas ImunoPro300 tyrime. Candida albicans yra grybelis, aptinkamas burnoje, gerklėje, virškinimo trakte ir makštyje. Kai kandida išsikeroja, ji sukelia kandidozę. Šiuo metu vis didesnei daliai pacientų aptinkama candida albikans ir kitų patogeninių ligą sukeliančių grybelių. Daugumoje atvejų taip yra dėl didelio antibiotikų vartojimo, blogos dietos ir maisto medžiagų stygiaus, ilgalaikio toksinų poveikio ir streso. Kiekvienas iš šių faktorių priklauso didiesiems organizmo vidinės pusiausvyros griovimo veiksniams ir mažina imuninį atsparumą.Kai kandida, o ypač candida albicans, skaičius peržengia normą, virškinimo trakto gleivinės sienelėje atsiranda mikroskopinių plyšelių. Per susidariusias skylutes pereina svetimkūniai (kandida) ir jų toksiniai apykaitos produktai, nesuvirškinti baltymai. Visi jie patenka į kraujotaką, dėl to suaktyvėja imuninė sistema ir prasideda uždegiminis procesas.
Kandida gali sukelti tokius simptomus:
• Vidurių užkietėjimą;
• Virškinimo sutrikimą;
• Viduriavimą;
• Pilvo skausmus;
• Gastritą;
• Gleives išmatose;
• Ima niežėti ar šerpetoti oda;
• Nosies užgulimą ir niežėjimą;
• Burnos skausmą ar žaizdeles;
• Dantenų kraujavimą;
• Recidyvuojančias pūslės šlapimo infekcijas;
• Nuovargį;
• Kūno plaukuotumo sumažėjimą;
• Nemigą;
• Kūno masės svyravimus;
• Apetito netekimą;
• Dirglumą;
• Staigius nuotaikos svyravimus;
• Galvos skausmus.
Tyrimai parodė, kad kandida auga „ant cukraus“. Todėl atsisakykite saldžių patiekalų, ypač supakuotų ir perdirbtų, kadangi juose dažnai būna rafinuoto cukraus. Mieliniai patiekalai turi būti išimti iš meniu bent vienai ar dviems savaitėms. Nors maistinės mielės skiriasi nuo kandidos, bet kai kuriems žmonėms išsivysto jautrumas visiems mieliniams grybeliams. Jeigu tyrimai parodo, kad jūs nealergiškas mieliagrybiams, mielinį maistą galima pamažu grąžinti į racioną. Bet jei alerginiai mėginiai teigiami, šio maisto išvis nebeturėtumėte valgyti.
Rekomenduojama valgyti:
• Šviežias, šaldytas, virtas ar žalias daržoves, kuriose gausu ląstelienos;
• Žuvį, mėsą, paukštieną, kiaušinius;
• Riešutus, grūdus.
Patariama:
• Maistą gaminti su neperdirbtu aliejumi;
• Būti atsargiems valgant miltinius patiekalus, visas duonos rūšis, bandeles, pyragaičius- atkreipkite dėmesį, ar mielės juose tikrai pakeistos soda ir keliamaisiais milteliais;
• Gerti daug išvalyto vandens.
Kandida gali sukelti tokius simptomus:
• Vidurių užkietėjimą;
• Virškinimo sutrikimą;
• Viduriavimą;
• Pilvo skausmus;
• Gastritą;
• Gleives išmatose;
• Ima niežėti ar šerpetoti oda;
• Nosies užgulimą ir niežėjimą;
• Burnos skausmą ar žaizdeles;
• Dantenų kraujavimą;
• Recidyvuojančias pūslės šlapimo infekcijas;
• Nuovargį;
• Kūno plaukuotumo sumažėjimą;
• Nemigą;
• Kūno masės svyravimus;
• Apetito netekimą;
• Dirglumą;
• Staigius nuotaikos svyravimus;
• Galvos skausmus.
Tyrimai parodė, kad kandida auga „ant cukraus“. Todėl atsisakykite saldžių patiekalų, ypač supakuotų ir perdirbtų, kadangi juose dažnai būna rafinuoto cukraus. Mieliniai patiekalai turi būti išimti iš meniu bent vienai ar dviems savaitėms. Nors maistinės mielės skiriasi nuo kandidos, bet kai kuriems žmonėms išsivysto jautrumas visiems mieliniams grybeliams. Jeigu tyrimai parodo, kad jūs nealergiškas mieliagrybiams, mielinį maistą galima pamažu grąžinti į racioną. Bet jei alerginiai mėginiai teigiami, šio maisto išvis nebeturėtumėte valgyti.
Rekomenduojama valgyti:
• Šviežias, šaldytas, virtas ar žalias daržoves, kuriose gausu ląstelienos;
• Žuvį, mėsą, paukštieną, kiaušinius;
• Riešutus, grūdus.
Patariama:
• Maistą gaminti su neperdirbtu aliejumi;
• Būti atsargiems valgant miltinius patiekalus, visas duonos rūšis, bandeles, pyragaičius- atkreipkite dėmesį, ar mielės juose tikrai pakeistos soda ir keliamaisiais milteliais;
• Gerti daug išvalyto vandens.
GLIUTENO NETOLIARANCIJA
Grūdinis baltymas gliutenas yra sudarytas iš kelių proteinų: gliadino, gliutenino (yra kviečiuose), hordeino (yra miežiuose) ir sekalino (yra rugiuose). Visi šie baltymai prasiskverbia pro žarnyno sienelę ir čia yra suskaidomi iki rūgščių. Kai tik proteinai turi kontaktą su žarnos gleivine, yra išprovokuojamas autoimuninis atsakas. Tai naujai susidarę antikūnai pradeda atakuoti plonosios žarnos gleivinės gaurelius, kurie yra atsakingi už maisto medžiagų ir vitaminų absorbciją (įsisavinimą ir patekimą į kraują). Dėl sukeltos uždegiminės reakcijos gaureliai negali atlikti savo funkcijos. Tad maisto medžiagos toliau slenka žarnynu žemyn, nepatekdamos į kraują ir sukeldamos negalavimus.
Gliuteno netoleruojantys žmonės dažnai bijo bandyti ir ragauti naujus produktus taip pat ne visada žino, kaip atskirti, ar produktai turi „paslėpto“ gliuteno. Pagal dabar galiojančios Europos Sąjungoje maisto produktų ženklinimo taisykles ant visų produktų etikečių sudėtyje turi būti minima, jei gamyboje buvo naudojama gliuteno turinčios grūdinės kultūros, nepriklausomai nuo gaminyje esančio jų kiekio. Tam tikslui gamintojai gali naudoti tokius terminus: kviečiai, rugiai, miežiai, gliutenas.
Gliuteno netoleruojantiems reikėtų vengti alkoholinių gėrimų, kurie pagaminti iš miežių ir apynių: degtinės, tamsaus ir šviesaus alaus. Tačiau galima saikingai vartoti vyną, šampaną, sidrą, likerį, viskį.
Užkandžiai dažnam žmogui asocijuojasi su gabalėliu pyrago ar keliais sausainiais. Tačiau dauguma šių produktų savo sudėtyje turi miltų, taigi ir gliuteno, todėl dažnai tenka rinktis kitokius užkandžius. Štai keletas pasiūlymu, kuo galima pasmaguriauti: kepintos moliūgų ar saulėgrąžų sėklos, ryžių paplotėliai, želė, džiovinti vaisiai bei riešutai, jų mišinys, spraginti kukurūzai. Taip pat yra begliutenių miltų iš kukurūzų, kuriuos galite vartoti pyragams kepti.
Gliuteno netoleruojantys žmonės dažnai bijo bandyti ir ragauti naujus produktus taip pat ne visada žino, kaip atskirti, ar produktai turi „paslėpto“ gliuteno. Pagal dabar galiojančios Europos Sąjungoje maisto produktų ženklinimo taisykles ant visų produktų etikečių sudėtyje turi būti minima, jei gamyboje buvo naudojama gliuteno turinčios grūdinės kultūros, nepriklausomai nuo gaminyje esančio jų kiekio. Tam tikslui gamintojai gali naudoti tokius terminus: kviečiai, rugiai, miežiai, gliutenas.
Gliuteno netoleruojantiems reikėtų vengti alkoholinių gėrimų, kurie pagaminti iš miežių ir apynių: degtinės, tamsaus ir šviesaus alaus. Tačiau galima saikingai vartoti vyną, šampaną, sidrą, likerį, viskį.
Užkandžiai dažnam žmogui asocijuojasi su gabalėliu pyrago ar keliais sausainiais. Tačiau dauguma šių produktų savo sudėtyje turi miltų, taigi ir gliuteno, todėl dažnai tenka rinktis kitokius užkandžius. Štai keletas pasiūlymu, kuo galima pasmaguriauti: kepintos moliūgų ar saulėgrąžų sėklos, ryžių paplotėliai, želė, džiovinti vaisiai bei riešutai, jų mišinys, spraginti kukurūzai. Taip pat yra begliutenių miltų iš kukurūzų, kuriuos galite vartoti pyragams kepti.
ENDOMETRIOZĖ
Endometriozė – tai lėtinė liga, kai į gimdos gleivinę panašus audinys išveša už gimdos erdvės ribų. Sergant šia liga gimdos gleivinė pradeda augti jai nebūdingose vietose, taip susidaro endometriozės židiniai. Endometriozės židiniai, kaip ir gimdos vidinis sluoksnis, reaguoja į hormoninius pokyčius menstruacinio ciklo metu - mėnesinių metu židiniai padidėja ir sukelia kraujavimą. Tačiau skirtingai nuo gimdos gleivinės, endometriozės židinių kraujas negali pasišalinti iš organizmo, todėl sukeliamas aplinkinių audinių uždegimas, ima formuotis sąaugos ir cistos (endometriomos). Sergant endometrioze susiformuoja židiniai ant įvairių vidaus organų: dažniausiai jie susidaro ant kiaušidžių, kiaušintakių, gimdos paviršiaus, gimdos kaklelio, ant žarnų ir šlapimo pūslės. Jei šie židiniai išplinta gimdos raumenyje liga vadinama endometrioze (adenomioze). Retais atvejais endometriozės židiniai gali išplisti už pilvo ertmės ribų.
Endometriozė- paslaptinga liga, kuria serga vaisingo amžiaus moterys. Liga prasideda kai atsiranda mėnesinės ir baigiasi po menopauzės. Endometriozės atsiradimo priežastis nežinoma. Manoma, kad polinkis sirgti šia liga perduodamas per genus. Tai nepiktybinė liga, tačiau kol funkcionuoja kiaušidės, pilnai jos išgydyti nėra galimybių.
Endometriozės sukeliami nusiskundimai:
Kai kurios moterys nejaučia jokių ligos simptomų.
Endometriozė gali sukelti šiuos nusiskundimus:
• Skausmą prieš menstruacijas ir jų metu;
• Tepimą rudomis išskyromis prieš ir po mėnesinių;
• Nereguliarias ir gausias mėnesines;
• Skausmingus lytinius santykius;
• Lėtinį pilvo skausmą;
• Nevaisingumą;
• Kitus nusiskundimus: nuovargį, skausmą tuštinantis menstruacijų metu, spazminius žarnyno skausmus.
Endometriozės nustatymo būdai:
Endometriozė įtariama pagal minėtus simptomus, tačiau diagnozė nustatoma apžiūrėjus endometriozės židinius laparoskopijos metu ar ištyrus audinio gabalėlį. Nustatant ligą:
• Įvertinami moters nusiskundimai;
• Atliekamas ginekologinis tyrimas – tiriant pro makštį ar pro tiesiąją žarną čiuopiami skausmingi dariniai, nepaslanki gimda;
• Ultragarsinis tyrimas – jo metu galima pamatyti kiaušidžių cistas ir įtarti endometriozės židinius gimdos raumenyje;
• Laparoskopija – tai pagrindinis tyrimas diagnozuojant endometriozę. Laparoskopijos metu apžiūrimi vidaus organai ir įvertinamas ligos išplitimas. Galima paimti endometriozės židinio gabalėlį ištyrimui.
Gydymas:
Endometriozės gydymas individualus ir priklauso nuo pacientės amžiaus, nusiskundimų, ligos išplitimo ir sukeliamų simptomų:
• Mažai išplitusi ir nusiskundimų nesukelianti endometriozė negydoma, pacientė tik stebima.
• Jei moterį vargina endometriozei būdingi nusiskundimai, gydyti būtina.
Gydymo būdai:
1. chirurginis gydymas-laparoskopija:
• endometriozės židinių ir ligos išplitimo įvertinimas;
• endometriozės židinių prideginimas;
• kiaušidės endometriozės cistų pašalinimas;
• sąaugų šalinimas, kiaušidžių ir kiaušintakių išlaisvinimas;
• kiaušintakių pratekamumo įvertinimas, esant nevaisingumui.
2. Medikamentinis gydymas:
• Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo – gali sumažinti ligos skausmą;
• Sudėtinės kontraceptinės tabletės – siekiant prislopinti kiaušidžių funkciją;
• Progestagenai – vartojama ilgą laiką. Vienas iš geriausių vartojimo būdų yra gimdos spiralė su šiais hormonais (Mirena). Mirena efektyviai sumažina endometriozės sukeltus simptomus;
• Kiti hormoniniai vaistai (GnRH agonistai) – sumažina estrogenų kiekį organizme, tačiau gali sukelti klimakterinius reiškinius ir kaulų retėjimą.
Dažnai po laparoskopinės operacijos, nustačius ligos išplitimą ir atsižvelgiant į vyraujančius simptomus, paskiriamas medikamentinis gydymas hormonais.
Kartais hormonus galima skirti esant endometriozei būdingiems nusiskundimams dar nepatvirtinus šios ligos laparoskopijos metu.
Verta žinoti:
• Endometrioze serga vaisingo amžiaus moterys. Dažniausiai jas vargina lėtiniai pilvo skausmai ir/ar skausmingos , gausio mėnesinės.
• Endometriozės diagnozė patvirtinama laparoskopijos metu.
• Efektyviausias endometriozės gydymo būdas – po operacijos paskiriant hormoninį vaistą, atsižvelgiant į ligos išplitimą.
• Nepasiant gydymo endometriozė linkusi kartotis toliau ir plisti.
• Endometriozė išnyksta po menopauzės.
Parengė akušerė-ginekologė Česlava Špūrienė
Endometriozė- paslaptinga liga, kuria serga vaisingo amžiaus moterys. Liga prasideda kai atsiranda mėnesinės ir baigiasi po menopauzės. Endometriozės atsiradimo priežastis nežinoma. Manoma, kad polinkis sirgti šia liga perduodamas per genus. Tai nepiktybinė liga, tačiau kol funkcionuoja kiaušidės, pilnai jos išgydyti nėra galimybių.
Endometriozės sukeliami nusiskundimai:
Kai kurios moterys nejaučia jokių ligos simptomų.
Endometriozė gali sukelti šiuos nusiskundimus:
• Skausmą prieš menstruacijas ir jų metu;
• Tepimą rudomis išskyromis prieš ir po mėnesinių;
• Nereguliarias ir gausias mėnesines;
• Skausmingus lytinius santykius;
• Lėtinį pilvo skausmą;
• Nevaisingumą;
• Kitus nusiskundimus: nuovargį, skausmą tuštinantis menstruacijų metu, spazminius žarnyno skausmus.
Endometriozės nustatymo būdai:
Endometriozė įtariama pagal minėtus simptomus, tačiau diagnozė nustatoma apžiūrėjus endometriozės židinius laparoskopijos metu ar ištyrus audinio gabalėlį. Nustatant ligą:
• Įvertinami moters nusiskundimai;
• Atliekamas ginekologinis tyrimas – tiriant pro makštį ar pro tiesiąją žarną čiuopiami skausmingi dariniai, nepaslanki gimda;
• Ultragarsinis tyrimas – jo metu galima pamatyti kiaušidžių cistas ir įtarti endometriozės židinius gimdos raumenyje;
• Laparoskopija – tai pagrindinis tyrimas diagnozuojant endometriozę. Laparoskopijos metu apžiūrimi vidaus organai ir įvertinamas ligos išplitimas. Galima paimti endometriozės židinio gabalėlį ištyrimui.
Gydymas:
Endometriozės gydymas individualus ir priklauso nuo pacientės amžiaus, nusiskundimų, ligos išplitimo ir sukeliamų simptomų:
• Mažai išplitusi ir nusiskundimų nesukelianti endometriozė negydoma, pacientė tik stebima.
• Jei moterį vargina endometriozei būdingi nusiskundimai, gydyti būtina.
Gydymo būdai:
1. chirurginis gydymas-laparoskopija:
• endometriozės židinių ir ligos išplitimo įvertinimas;
• endometriozės židinių prideginimas;
• kiaušidės endometriozės cistų pašalinimas;
• sąaugų šalinimas, kiaušidžių ir kiaušintakių išlaisvinimas;
• kiaušintakių pratekamumo įvertinimas, esant nevaisingumui.
2. Medikamentinis gydymas:
• Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo – gali sumažinti ligos skausmą;
• Sudėtinės kontraceptinės tabletės – siekiant prislopinti kiaušidžių funkciją;
• Progestagenai – vartojama ilgą laiką. Vienas iš geriausių vartojimo būdų yra gimdos spiralė su šiais hormonais (Mirena). Mirena efektyviai sumažina endometriozės sukeltus simptomus;
• Kiti hormoniniai vaistai (GnRH agonistai) – sumažina estrogenų kiekį organizme, tačiau gali sukelti klimakterinius reiškinius ir kaulų retėjimą.
Dažnai po laparoskopinės operacijos, nustačius ligos išplitimą ir atsižvelgiant į vyraujančius simptomus, paskiriamas medikamentinis gydymas hormonais.
Kartais hormonus galima skirti esant endometriozei būdingiems nusiskundimams dar nepatvirtinus šios ligos laparoskopijos metu.
Verta žinoti:
• Endometrioze serga vaisingo amžiaus moterys. Dažniausiai jas vargina lėtiniai pilvo skausmai ir/ar skausmingos , gausio mėnesinės.
• Endometriozės diagnozė patvirtinama laparoskopijos metu.
• Efektyviausias endometriozės gydymo būdas – po operacijos paskiriant hormoninį vaistą, atsižvelgiant į ligos išplitimą.
• Nepasiant gydymo endometriozė linkusi kartotis toliau ir plisti.
• Endometriozė išnyksta po menopauzės.
Parengė akušerė-ginekologė Česlava Špūrienė
|
|||
Medicinius straipsnius „Kokia mano sloga?“, „Kas tai yra viršutinių kvėpavimo takų mikoplazminė infekcija?“, „Lėtinis recidyvuojantis tonzilitas“, „Nėštuminė sloga“ parengė gyd. otorinolaringologė Dalia Bučinskaitė
Šeimos medicinos centras "Idameda"
www.idameda.eu
idameda @ gmail.com
idameda @ gmail.com
Atostogos be rūpesčių
Nors ruošdamiesi kelionei nė vienas nenorime galvoti apie galimas ligas ar sužeidimus, bet kartais, ypač aktyviai leidžiant laiką gamtoje, jų išvengti nepavyksta. Keliaujant į svečias šalis, rasti reikalingą vaistą užsienyje gali būti sudėtinga ar net neįmanoma, todėl į kelionę pasiėmę būtiniausių vaistų ir kitų priemonių išvengsime daugelio nepatogumų.
Traumos. Aktyviai poilsiaudami gamtoje galite patirti įvairių traumų- nuo nubrozdinimo iki rimtų kaulų lūžių, sąnarių išnirimų ir t.t. esant lengvai traumai, gali padėti vaistinėlėje turimi tepalai nuo sumušimų ir patinimų. Susižeidę nepamirškite tirpalais dezinfekuoti žaizdą. Žaizdoms sutvarstyti pravers tvarstis ir pleistras.
Pykinimas. Keliaujant automobiliu ar laivu dažnai pykina. Prieš kelionę rekomenduojama mažai valgyti ir turėti vaistų nuo pykinimo. Kelionės metu sėdėkite kur mažiausiai krato, pavyzdžiui, lėktuve tokios vietos ties sparnais, laive- denio viduryje, automobilyje- priekinė sėdynė. Stenkitės žiūrėti į horizontą, važiuodami mašina- į kelią priešais. Praverkite langą, kad pakaktų gryno oro, arba įjunkite ventiliaciją.
Virškinimo sutrikimai. Norint išvengti virškinimo sutrikimų, keliaujant reikia valgyti reguliariai ir kokybišką maistą. Karštyje netinkamai laikomame maiste greitai dauginasi viduriavimą galinčios sukelti bakterijos. Valgydami vien sausą maistą, greičiausiai išvengsite viduriavimo, tačiau vidurių užkietėjimas- taip pat dažnas kelionių nemalonumas. Gerkite pakankamai, tik prisiminkite, kad ne visur gerti vandenį yra saugu, todėl visada įsidėkite butelį mineralinio vandens.
Svečiuojantis svetimoje šalyje, visada vilioja paragauti kuo daugiau tos šalies patiekalų. Dažnai paragaujama per daug ir mūsų skrandžiui neįprastų prduktų, todėl nepamirškite įsidėti kasos fermentų. Jei žinote, kad jūsų skrandis jautrus ir jam teks didelis krūvis, fermentų galima vartoti ir prieš valgant. Jei jūsų skrandžio rūgštingumas padidėjęs arba ėda rėmuo, nepamirškite ir šiuos nemalonumus malšinančių vaistų, kad tai netemdytų jūsų kelionės.
Keliaujant reikėtų nepamiršti ir vaistų nuo viduriavimo, ypač jei jautriai reaguojate į mitybos pokyčius.
Vabzdžių įgėlimai. Nors uodų ar kitų vabzdžių įgėlimai dažniausiai būna nepavojingi, bet jie sukelia nemalonų jausmą, niežėjimą, skausmą. Be to, reikia nepamiršti, kad vabzdžių įgėlimai gali sukelti alergiją ir baigtis komplikacijomis. Todėl kelionės vaistinėlėje pravartu turėti priemonių, skirtų vabzdžiams atbaidyti, patepti jiems įgėlus ir vabzdžių nuo alergijos.
Skausmas. Kelionę ar atostogas gali sugadinti galvos, dantų ar menstruacijų sukeltas skausmas. Būtinai pasirūpinkite, kad vaistinėlėje būtų vaistų nuo skausmo.
Nudegimas saulėje. Intensyvus nudegimas saulėje labai kenksmingas odai. Paraudusią ir karščiuojančią odą vėsinkite šaltais kompresais, tepkite drėkinamaisiais kremais ar losjonais. Gali padėti ir specialūs šaldomieji purškikliai, niežulį slopinantys geliai ar priešalerginiai vaistai. Taip pat reikia nepamiršti gerti daug skysčių.
Ką dar reikėtų žinoti keliaujant:
• Jeigu sergate lėtinėmis ligomis, prieš vykdami atostogauti pasitarkite su savo gydytoju.
• Vaistus laikykite originaliose pakuotėse, nes pažeidus pakuotę dėl oro ar šviesos poveikio vaistai gali greičiau tapti neveiksmingi.
• Nerekomenduojama vaistų pakuoti su bendru bagažu, nes bagažas gali pasimesti, bagažo skyriuje gali būti didelių temperatūros svyravimų, kurie kenkia vaistų stabilumui.
• Jei vartojate vaistų nuo kraujospūdžio, koronarinės širdies ligos, astmos, cukrinio diabeto ar kitų receptinių vaistų, kurių būtina gerti reguliariai, turėkime juos rankiniame bagaže. Nepamirškite pasiimti pakankamai vaistų.
• Jei keliaujate į egzotiškas šalis, nepatingėkite pasidomėti, nuo ko reikėtų skiepytis, ir pasiskiepykite.
• Jei jums reikia specialaus maisto, apie tai iš anksto informuokite kelionių agentūrą. Dauguma oro linijų, viešbučių restoranų gali patenkinti specialius maisto poreikius.
Rekomenduojame visada vežtis ne tik asmeniškai reikalingų vaistų, bet ir kelionės vaistinėlę. Be to, rekomenduojame turėti visų vežamų vaistų sarašą, kuriame būtų nurodyta, kam vaistas skirtas ir kaip jį vartoti.
Nors ruošdamiesi kelionei nė vienas nenorime galvoti apie galimas ligas ar sužeidimus, bet kartais, ypač aktyviai leidžiant laiką gamtoje, jų išvengti nepavyksta. Keliaujant į svečias šalis, rasti reikalingą vaistą užsienyje gali būti sudėtinga ar net neįmanoma, todėl į kelionę pasiėmę būtiniausių vaistų ir kitų priemonių išvengsime daugelio nepatogumų.
Traumos. Aktyviai poilsiaudami gamtoje galite patirti įvairių traumų- nuo nubrozdinimo iki rimtų kaulų lūžių, sąnarių išnirimų ir t.t. esant lengvai traumai, gali padėti vaistinėlėje turimi tepalai nuo sumušimų ir patinimų. Susižeidę nepamirškite tirpalais dezinfekuoti žaizdą. Žaizdoms sutvarstyti pravers tvarstis ir pleistras.
Pykinimas. Keliaujant automobiliu ar laivu dažnai pykina. Prieš kelionę rekomenduojama mažai valgyti ir turėti vaistų nuo pykinimo. Kelionės metu sėdėkite kur mažiausiai krato, pavyzdžiui, lėktuve tokios vietos ties sparnais, laive- denio viduryje, automobilyje- priekinė sėdynė. Stenkitės žiūrėti į horizontą, važiuodami mašina- į kelią priešais. Praverkite langą, kad pakaktų gryno oro, arba įjunkite ventiliaciją.
Virškinimo sutrikimai. Norint išvengti virškinimo sutrikimų, keliaujant reikia valgyti reguliariai ir kokybišką maistą. Karštyje netinkamai laikomame maiste greitai dauginasi viduriavimą galinčios sukelti bakterijos. Valgydami vien sausą maistą, greičiausiai išvengsite viduriavimo, tačiau vidurių užkietėjimas- taip pat dažnas kelionių nemalonumas. Gerkite pakankamai, tik prisiminkite, kad ne visur gerti vandenį yra saugu, todėl visada įsidėkite butelį mineralinio vandens.
Svečiuojantis svetimoje šalyje, visada vilioja paragauti kuo daugiau tos šalies patiekalų. Dažnai paragaujama per daug ir mūsų skrandžiui neįprastų prduktų, todėl nepamirškite įsidėti kasos fermentų. Jei žinote, kad jūsų skrandis jautrus ir jam teks didelis krūvis, fermentų galima vartoti ir prieš valgant. Jei jūsų skrandžio rūgštingumas padidėjęs arba ėda rėmuo, nepamirškite ir šiuos nemalonumus malšinančių vaistų, kad tai netemdytų jūsų kelionės.
Keliaujant reikėtų nepamiršti ir vaistų nuo viduriavimo, ypač jei jautriai reaguojate į mitybos pokyčius.
Vabzdžių įgėlimai. Nors uodų ar kitų vabzdžių įgėlimai dažniausiai būna nepavojingi, bet jie sukelia nemalonų jausmą, niežėjimą, skausmą. Be to, reikia nepamiršti, kad vabzdžių įgėlimai gali sukelti alergiją ir baigtis komplikacijomis. Todėl kelionės vaistinėlėje pravartu turėti priemonių, skirtų vabzdžiams atbaidyti, patepti jiems įgėlus ir vabzdžių nuo alergijos.
Skausmas. Kelionę ar atostogas gali sugadinti galvos, dantų ar menstruacijų sukeltas skausmas. Būtinai pasirūpinkite, kad vaistinėlėje būtų vaistų nuo skausmo.
Nudegimas saulėje. Intensyvus nudegimas saulėje labai kenksmingas odai. Paraudusią ir karščiuojančią odą vėsinkite šaltais kompresais, tepkite drėkinamaisiais kremais ar losjonais. Gali padėti ir specialūs šaldomieji purškikliai, niežulį slopinantys geliai ar priešalerginiai vaistai. Taip pat reikia nepamiršti gerti daug skysčių.
Ką dar reikėtų žinoti keliaujant:
• Jeigu sergate lėtinėmis ligomis, prieš vykdami atostogauti pasitarkite su savo gydytoju.
• Vaistus laikykite originaliose pakuotėse, nes pažeidus pakuotę dėl oro ar šviesos poveikio vaistai gali greičiau tapti neveiksmingi.
• Nerekomenduojama vaistų pakuoti su bendru bagažu, nes bagažas gali pasimesti, bagažo skyriuje gali būti didelių temperatūros svyravimų, kurie kenkia vaistų stabilumui.
• Jei vartojate vaistų nuo kraujospūdžio, koronarinės širdies ligos, astmos, cukrinio diabeto ar kitų receptinių vaistų, kurių būtina gerti reguliariai, turėkime juos rankiniame bagaže. Nepamirškite pasiimti pakankamai vaistų.
• Jei keliaujate į egzotiškas šalis, nepatingėkite pasidomėti, nuo ko reikėtų skiepytis, ir pasiskiepykite.
• Jei jums reikia specialaus maisto, apie tai iš anksto informuokite kelionių agentūrą. Dauguma oro linijų, viešbučių restoranų gali patenkinti specialius maisto poreikius.
Rekomenduojame visada vežtis ne tik asmeniškai reikalingų vaistų, bet ir kelionės vaistinėlę. Be to, rekomenduojame turėti visų vežamų vaistų sarašą, kuriame būtų nurodyta, kam vaistas skirtas ir kaip jį vartoti.
Vaistinėlė visiems
Sumušimams ir patempimams gydyti:
- Tepalas nuo sumušimų ir patempimų DICLAC, DOLOBENE, VOLTARENI;
- Vietiškai skausmą slopinanti priemonė APIPANTEN (putos, jei nėra alergijos bičių produktams).
Žaizdų dezinfekcijai:
- Odos paviršių dezinfekuojantis tirpalas JODAS, VANDENILIO PEROKSIDAS, BETADINO TIRPALAS;
- Pleistras HANSAPLAST, tvarstis.
Apsaugai nuo saulės:
- Apsauginė priemonė prieš deginantis EUCERIN, NIVEA;
- Priemonė po deginimosi EUCERIN, TEPALAI SU PANTENOLIU.
Virškinimo sutrikimams palengvinti:
- Virškinimo fermentai MEZYM;
- Vaistai padidėjusiam rūgštingumui malšinti, ėdant rėmeniui RENNIE, RANIBERL;
Viduriavimui gydyti:
- Viduriavimą slopinantys vaistai SMECTA (vaikams), IMODIUM (suaugusiems).
Kad kelionė nevargintų:
- Probiotinis preparatas GEFILUS, BIFOVAL, BIFOLAC, LINEX, JOGURTO KAPS.;
- Vidurių užkietėjimą mažinantys vaistai REGULAX;
- Priemonė nuo kojų patinimo MOBIVEN.
Nuo vabzdžių įgėlimo ir alergijos:
- Priemonė uodams ir kitiems parazitams atbaidyti AUTAN;
- Priemonė įgėlus vabzdžiams PSILO-BALSAM, FENISTIL GEL;
- Vaistai nuo alergijos TAVEGYL, ZYRTEC, CLARITINE, AERIUS.
Skausmui malšinti:
- Vaistai nuo skausmo IBUPROM, IBUMETIN, NIMESIL, DICLOFENAC, ANALGIN.
Karščiavimui gydyti:
- Pakilus kūno temperatūrai, karščiuojant vaikams ir kūdikiams: SUSP.IBUFENI, PARACETAMOLIO ŽVAKUTĖS;
- Pakilus kūno temperatūrai, karščiuojant suaugusiems: IBUMETIN, IBUPROM, IBUMAX, NIMESIL, PARACETAMOL, ASPIRIN;
- Gerti daug skysčių, arbatų;
- VITAMINAS C.
Parengė bendrosios praktikos gydytoja Violeta Misiūnienė
Odos apsauga vasarą
Atėjus vasarai daugelis skuba dailiai įdegti. Kad saulės vonios nepridarytų rūpesčių, neužmirškime apsauginių priemonių. Visų pirma reikėtų pasižiūrėti koks yra apsaugos faktorius nuo ultravioletinių spindulių, tai yra kiek laiko galima saugiai degintis saulėje, būtina pasidomėti nuo kokių spindulių poveikio saugo pasirinkta apsaugos priemonė ir kokios kilmės yra apsauginiai filtrai.
Apsaugos faktorius žymimas raidėmis SPF. Šalia raidžių SPF būna ir skaičiai. SPF skaičius nurodo, kaip ilgai mes galime išbūti saulėje padengę odą apsauginiu kremu, kad nepatirtume saulės nudegimų. Oda pradeda raudonuoti išbuvus saulėje apie 15 minučių. Penkiolika minučių- tai laikas, kuris reikalingas minimalios paraudimo spinduliavimo dozės įsiskverbimui po oda. Jeigu naudosime kremą su faktoriumi SPF 15, tai galėsime būti saulėje saugiai 15 kartų ilgiau, t.y. beveik 4 val., ir nepatirsime nudegimų. Tačiau SPF turi dar ir kitą reikšmę. Jis ne tik parodo kiek laiko saugiai galime būti saulėje, bet parodo ir apsaugos nuo UAB spindulių laipsnį procentais. Pvz.: SPF 30- 98 procentai, SPF 60- 98,5 procentai. Tarp kremų su faktoriumi SPF 30 ir SPF 60 nėra didesnio apsaugos laipsnio skirtumo. Skirtumas sudaro tik 0,5 procento, tai yra tik 0,5 procento daugiau UVB spindulių blokuoja apsauginis kremas su faktoriumi SPF60.
Kuo didesnis apsaugos faktorius, tuo didesnė filtrų koncentracija apsaugos priemonėje, taip pat ir koncentracija tų filtrų, kurie vienu metu saugo nuo UVA ir UVB. Paprastai kremai su aukštu SPF faktoriumi sėkmingiau saugo ir nuo UVA.
Parengė dermatovenerologė L. Trociukienė
Atėjus vasarai daugelis skuba dailiai įdegti. Kad saulės vonios nepridarytų rūpesčių, neužmirškime apsauginių priemonių. Visų pirma reikėtų pasižiūrėti koks yra apsaugos faktorius nuo ultravioletinių spindulių, tai yra kiek laiko galima saugiai degintis saulėje, būtina pasidomėti nuo kokių spindulių poveikio saugo pasirinkta apsaugos priemonė ir kokios kilmės yra apsauginiai filtrai.
Apsaugos faktorius žymimas raidėmis SPF. Šalia raidžių SPF būna ir skaičiai. SPF skaičius nurodo, kaip ilgai mes galime išbūti saulėje padengę odą apsauginiu kremu, kad nepatirtume saulės nudegimų. Oda pradeda raudonuoti išbuvus saulėje apie 15 minučių. Penkiolika minučių- tai laikas, kuris reikalingas minimalios paraudimo spinduliavimo dozės įsiskverbimui po oda. Jeigu naudosime kremą su faktoriumi SPF 15, tai galėsime būti saulėje saugiai 15 kartų ilgiau, t.y. beveik 4 val., ir nepatirsime nudegimų. Tačiau SPF turi dar ir kitą reikšmę. Jis ne tik parodo kiek laiko saugiai galime būti saulėje, bet parodo ir apsaugos nuo UAB spindulių laipsnį procentais. Pvz.: SPF 30- 98 procentai, SPF 60- 98,5 procentai. Tarp kremų su faktoriumi SPF 30 ir SPF 60 nėra didesnio apsaugos laipsnio skirtumo. Skirtumas sudaro tik 0,5 procento, tai yra tik 0,5 procento daugiau UVB spindulių blokuoja apsauginis kremas su faktoriumi SPF60.
Kuo didesnis apsaugos faktorius, tuo didesnė filtrų koncentracija apsaugos priemonėje, taip pat ir koncentracija tų filtrų, kurie vienu metu saugo nuo UVA ir UVB. Paprastai kremai su aukštu SPF faktoriumi sėkmingiau saugo ir nuo UVA.
Parengė dermatovenerologė L. Trociukienė
Padidintas skrandžio rūgštingumas
Daugybei žmonių pažįstamas labai nemalonus jausmas- rėmens graužimas. Dažniausiai kartu burnoje juntamas rūgštumas, skausmas, veržimas, ar deginamas duobutėje po krūtinkauliu. Kiti tai apibūdina aštriu skrandžio skausmu ypač nevalgius.
Pacientui skundžiantis panašiais simptomais, gydytojai vardija tris pagrindines galimas ligas: skrandžio arba dvylikapirštės žarnos opaligė, funkcinė dispepsija (anksčiau vadinta gastritu) ir gastroezofaginio refliukso liga, kai dalis rūgštaus skrandžio turinio grįžta į stemplę. Būtent dėl to ir jaučiamas graužimas, stemplės dirginimas. Stemplėje yra šarminė terpė, o rūgštus skrandžio turinys ją „graužia“, todėl žmogus jaučia deginimą. Šia liga pastaraisiais metais sergama vis dažniau. Daugelis persidirba, nuolat jaučia didelę įtampą, nesilaiko darbo ir poilsio režimo, tinkamai nesimaitina. Šeimos gydytojai savo pacientams, kamuojamiems minėtų simptomų, skiria tyrimus fibrogastroskopu. Kartais pasitaiko pacientų, kurie, negalėdami numalšinti rėmens graužimo, iš nevilties geria sodą. Tai didelė kaina, nes dėl sodos padidėja skrandžio tūris, todėl gresia labai sunkios komplikacijos, tokios kaip skrandžio sienelės plyšimai. Rėmuo- pagrūmojimas, reiškiantis, kad žmogui reikia sustoti ir susimąstyti, kaip jis gyvena, ar verta lėkti nepaisant organizmo siunčiamų signalų. Išgirdus tokį perspėjimą nesunku padaryti išvadas: šeimos gydytojas ne tik skirs vaistų, padedančių atsikratyti nemalonių simptomų, bet ir patars, kaip gyventi, maitintis, kad liga atsitrauktų nepalikdama pasekmių. Normalus dienos režimas, šiltas, sveikas, neriebus ir kokybiškas maistas bent tris kartus per dieną, vengiant rūgščių ir pilvo pūtimą sukeliančių vaisių ar daržovių, judėjimas, sportas, atpalaiduojantis po įtemptos dienos, ramus visavertis miegas- visa tai ne tik išvardyti, bet ir vykdyti galėtume kiekvienas.
Parengė bendrosios praktikos gydytoja V. Misiūnienė
Daugybei žmonių pažįstamas labai nemalonus jausmas- rėmens graužimas. Dažniausiai kartu burnoje juntamas rūgštumas, skausmas, veržimas, ar deginamas duobutėje po krūtinkauliu. Kiti tai apibūdina aštriu skrandžio skausmu ypač nevalgius.
Pacientui skundžiantis panašiais simptomais, gydytojai vardija tris pagrindines galimas ligas: skrandžio arba dvylikapirštės žarnos opaligė, funkcinė dispepsija (anksčiau vadinta gastritu) ir gastroezofaginio refliukso liga, kai dalis rūgštaus skrandžio turinio grįžta į stemplę. Būtent dėl to ir jaučiamas graužimas, stemplės dirginimas. Stemplėje yra šarminė terpė, o rūgštus skrandžio turinys ją „graužia“, todėl žmogus jaučia deginimą. Šia liga pastaraisiais metais sergama vis dažniau. Daugelis persidirba, nuolat jaučia didelę įtampą, nesilaiko darbo ir poilsio režimo, tinkamai nesimaitina. Šeimos gydytojai savo pacientams, kamuojamiems minėtų simptomų, skiria tyrimus fibrogastroskopu. Kartais pasitaiko pacientų, kurie, negalėdami numalšinti rėmens graužimo, iš nevilties geria sodą. Tai didelė kaina, nes dėl sodos padidėja skrandžio tūris, todėl gresia labai sunkios komplikacijos, tokios kaip skrandžio sienelės plyšimai. Rėmuo- pagrūmojimas, reiškiantis, kad žmogui reikia sustoti ir susimąstyti, kaip jis gyvena, ar verta lėkti nepaisant organizmo siunčiamų signalų. Išgirdus tokį perspėjimą nesunku padaryti išvadas: šeimos gydytojas ne tik skirs vaistų, padedančių atsikratyti nemalonių simptomų, bet ir patars, kaip gyventi, maitintis, kad liga atsitrauktų nepalikdama pasekmių. Normalus dienos režimas, šiltas, sveikas, neriebus ir kokybiškas maistas bent tris kartus per dieną, vengiant rūgščių ir pilvo pūtimą sukeliančių vaisių ar daržovių, judėjimas, sportas, atpalaiduojantis po įtemptos dienos, ramus visavertis miegas- visa tai ne tik išvardyti, bet ir vykdyti galėtume kiekvienas.
Parengė bendrosios praktikos gydytoja V. Misiūnienė
Apsinuodijimas maistu
Prasidėjusi vasara ir šilti orai ragina greičiau baigti darbus ir ištrūkti bent trumpam pasimėgauti poilsiu gamtoje. Iškylos gamtoje jau seniai tapo neatsiejama poilsio dalimi. Tačiau ar susimąstome, kokie pavojai mūsų tyko rengiant puotą pilvui?
Dažniausiai apsinuodijama netinkamai termiškai apdorotu maistu, valgant nešvariomis rankomis arba nepaisant maisto gaminimo kultūros. Pavyzdžiui, tas pats nenuplautas peilis ir lentelė naudojami pjaustyti ir žaliai, ir paruoštai mėsai. Didelė apsinuodijimo tikimybė atsiranda valgant nepakankamai išvirtą ar iškeptą maistą. Šašlykai gali būti apskrudę, tačiau viduke mėsa nespėja iškepti. Taip pat ir su žuvimis, vištų kulšelėmis ar sparneliais, ypač kepamais ant grotelių. Kai kurie žmonės iškylaudami gamtoje renkasi ir greito maisto restoranų patiekalus arba stabteli pakelės užkandinėse.
Tačiau infekcinių ligų gydytoja įspėja, kad vasarą šių valgių reikėtų vengti. Ypač atsparūs turėtų būti tie, kurie pamėgo rytietišką virtuvę. Pasak gydytojų, restoranuose maistas ruošiamas aukštoje temperatūroje, bet trumpą laiką, todėl kyla pavojus, kad mikroorganizmainespės žūti. Susirūpinti verta ir šaltibarščių mėgėjams. Nors tai patiekalas, kuriam gaminti nereikia ypatingų pastangų, vis dėlto netinkamai išvirus kiaušinius, juos nulupus ir nenusiplovus rankų, nuo lukštų bakterijos gali būti pernešamos ant kitų produktų. Taip šaltibarščius galima užkrėsti salmonėlėmis, kitais mikroorganizmais.
Apsinuodijus maistu dažniausiai pradeda skaudėti pilvą, kūno raumenis, juntamas sunkumas skarndyje, šleikštulys, bendras silpnumas. Žmogui gali pakilti temperatūra, jis gali pradėti vemti, viduriuoti. Infekcinės žarnyno ligos sukelia svarbių organų veiklos sutrikimų. Dėl skysčių stygiaus ir intoksikacijos sutirnka inkstų veikla, širdies ritmas, žmogus gali nualpti, atsiranda traukuliai, tirpsta galūnės. Tačiau kai kuriais atvejais apsinuodijimų pasekmės dar rimtesnės- žmogų gali ištikti infekcinis toksinis ar hipovoleminis šokas, o kartais net mrtis. Tačiau medikai skuba paguosti, kad visos žarnyno infekcinės ligos yra išgydomos. Svarbiausia laiku kreiptis į gydytojus, kad būtų nustatyta diagnozė ir paskirtas reikiamas gydymas.
Kad neapsinuodytumėte, visų pirma ruošdami gamtoje maistą atidžiai aikykitės asmens higienos taisyklių. Maisto produktus iki pasirinktos poilsiavietės taip pat reikia nugabenti saugiai. Greitai gendančius arba įprastai šaldytuve laikomus produktus medikai rekomenduoja laikyti šaltkrepšyje arba nešiojamajame šaldytuve.
Visos žarnyno infekcinės ligos išgydomos. Svarbiausia laiku kreiptis į gydytojus. Taip pat į gamtą derėtų vežtis ir dezinfekuojamųjų servetėlių rankoms ar maisto gaminimo įrankiams nuvalyti. Būtina turėti švaraus geriamojo vandens, praversiančio ir norint nuplauti daržoves ar ruošti kitus maisto produktus. Gydytojai įspėja nevartoti vandens iš atvirų telkinių, ar bet kokio kito nepatikimo šaltinio.
Jei vis dėl to nepavyko išvengti maistu plintančios infekcinės ligos, pajutus pirmuosius jos pojučius (stiprų šleikštulį, pykinimą, pradėjus vemti, viduriuoti, suskaudus pilvui, karščiuojant) patartina kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Kol laukiama medikų ar vykstama pas juos, efektyviausią pirmąją pagalbą sau suteikti gali pats apsinuodijęs žmogus. Visų pirma jam reikėtų išvalyti skrandį nuo maisto, kuriuo buvo apsinuodyta. Lėtai, mažais gurkšneliais gerti šiltą arbatą, negazuotą mineralinį vandenį. Madikai paprastai tokiems ligoniams skiria specialų režimą ir dietą. Apsinuodijus organizmas netenka daug skysčių, todėl pirmiausia siekiama atstatyti jų kiekį. Žmogus turi nuolat gurkšnoti negazuotą mineralinį vandenį arba lengvai saldintą arbatą. Pasak medikų, gazuotų gėrimų ar sulčių tokiu metu derėtų vengti. Viduriuojant dažniau nei 7- 10 kartų per dieną, pakartotinai vemiant, skysčius būtina lašinti į veną. Dietai dažniausiai skiriami džiūvėsiai, sausainiai, košės ir bananai. Laikydamasis gydytojo nurodymų, ligonis sveiksta maždaug 3- 5 dienas, esant komplikacijų- iki savaitės.
Parengė bendros praktikos gydytoja V. Misiūnienė
Prasidėjusi vasara ir šilti orai ragina greičiau baigti darbus ir ištrūkti bent trumpam pasimėgauti poilsiu gamtoje. Iškylos gamtoje jau seniai tapo neatsiejama poilsio dalimi. Tačiau ar susimąstome, kokie pavojai mūsų tyko rengiant puotą pilvui?
Dažniausiai apsinuodijama netinkamai termiškai apdorotu maistu, valgant nešvariomis rankomis arba nepaisant maisto gaminimo kultūros. Pavyzdžiui, tas pats nenuplautas peilis ir lentelė naudojami pjaustyti ir žaliai, ir paruoštai mėsai. Didelė apsinuodijimo tikimybė atsiranda valgant nepakankamai išvirtą ar iškeptą maistą. Šašlykai gali būti apskrudę, tačiau viduke mėsa nespėja iškepti. Taip pat ir su žuvimis, vištų kulšelėmis ar sparneliais, ypač kepamais ant grotelių. Kai kurie žmonės iškylaudami gamtoje renkasi ir greito maisto restoranų patiekalus arba stabteli pakelės užkandinėse.
Tačiau infekcinių ligų gydytoja įspėja, kad vasarą šių valgių reikėtų vengti. Ypač atsparūs turėtų būti tie, kurie pamėgo rytietišką virtuvę. Pasak gydytojų, restoranuose maistas ruošiamas aukštoje temperatūroje, bet trumpą laiką, todėl kyla pavojus, kad mikroorganizmainespės žūti. Susirūpinti verta ir šaltibarščių mėgėjams. Nors tai patiekalas, kuriam gaminti nereikia ypatingų pastangų, vis dėlto netinkamai išvirus kiaušinius, juos nulupus ir nenusiplovus rankų, nuo lukštų bakterijos gali būti pernešamos ant kitų produktų. Taip šaltibarščius galima užkrėsti salmonėlėmis, kitais mikroorganizmais.
Apsinuodijus maistu dažniausiai pradeda skaudėti pilvą, kūno raumenis, juntamas sunkumas skarndyje, šleikštulys, bendras silpnumas. Žmogui gali pakilti temperatūra, jis gali pradėti vemti, viduriuoti. Infekcinės žarnyno ligos sukelia svarbių organų veiklos sutrikimų. Dėl skysčių stygiaus ir intoksikacijos sutirnka inkstų veikla, širdies ritmas, žmogus gali nualpti, atsiranda traukuliai, tirpsta galūnės. Tačiau kai kuriais atvejais apsinuodijimų pasekmės dar rimtesnės- žmogų gali ištikti infekcinis toksinis ar hipovoleminis šokas, o kartais net mrtis. Tačiau medikai skuba paguosti, kad visos žarnyno infekcinės ligos yra išgydomos. Svarbiausia laiku kreiptis į gydytojus, kad būtų nustatyta diagnozė ir paskirtas reikiamas gydymas.
Kad neapsinuodytumėte, visų pirma ruošdami gamtoje maistą atidžiai aikykitės asmens higienos taisyklių. Maisto produktus iki pasirinktos poilsiavietės taip pat reikia nugabenti saugiai. Greitai gendančius arba įprastai šaldytuve laikomus produktus medikai rekomenduoja laikyti šaltkrepšyje arba nešiojamajame šaldytuve.
Visos žarnyno infekcinės ligos išgydomos. Svarbiausia laiku kreiptis į gydytojus. Taip pat į gamtą derėtų vežtis ir dezinfekuojamųjų servetėlių rankoms ar maisto gaminimo įrankiams nuvalyti. Būtina turėti švaraus geriamojo vandens, praversiančio ir norint nuplauti daržoves ar ruošti kitus maisto produktus. Gydytojai įspėja nevartoti vandens iš atvirų telkinių, ar bet kokio kito nepatikimo šaltinio.
Jei vis dėl to nepavyko išvengti maistu plintančios infekcinės ligos, pajutus pirmuosius jos pojučius (stiprų šleikštulį, pykinimą, pradėjus vemti, viduriuoti, suskaudus pilvui, karščiuojant) patartina kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Kol laukiama medikų ar vykstama pas juos, efektyviausią pirmąją pagalbą sau suteikti gali pats apsinuodijęs žmogus. Visų pirma jam reikėtų išvalyti skrandį nuo maisto, kuriuo buvo apsinuodyta. Lėtai, mažais gurkšneliais gerti šiltą arbatą, negazuotą mineralinį vandenį. Madikai paprastai tokiems ligoniams skiria specialų režimą ir dietą. Apsinuodijus organizmas netenka daug skysčių, todėl pirmiausia siekiama atstatyti jų kiekį. Žmogus turi nuolat gurkšnoti negazuotą mineralinį vandenį arba lengvai saldintą arbatą. Pasak medikų, gazuotų gėrimų ar sulčių tokiu metu derėtų vengti. Viduriuojant dažniau nei 7- 10 kartų per dieną, pakartotinai vemiant, skysčius būtina lašinti į veną. Dietai dažniausiai skiriami džiūvėsiai, sausainiai, košės ir bananai. Laikydamasis gydytojo nurodymų, ligonis sveiksta maždaug 3- 5 dienas, esant komplikacijų- iki savaitės.
Parengė bendros praktikos gydytoja V. Misiūnienė
Šlapimo takų ir lytinių organų sistemai būdingi ligų simptomai
Šių sistemų ligomis moterys serga dažniau negu vyrai. Dažniausiai liga yra šlapimo pūslės uždegimas (cistitas); cistito simptomai yra deginimas, dažnas noras šlapintis, skausmingas šlapinimasis ir neskaidrus šlapimas. Negydomas šlapimo pūslės uždegimas pereina į lėtinę formą arba pakyla ir pažeidžia inkstus. Moters lytinių organų ligų simptomai- tai išskyros iš makšties, deginimas ir skausmas.
Vyrų šlapimo takų ir lytinių organų uždegimams taip pat būdingas deginimas ir skausmas šlapinantis, neskaidrus šlapimas. Neretas vyrų lytinių organų ligos simptomas taip pat yra pūlingos išskyros iš šlaplės. Priešinės liaukos uždegimu sergantiems vyrams būna patinimas ir skausmas tarpvietėje, prostatos padidėjimo atveju vyrai vis sunkiau pasišlapina, kol galų gale atsiranda šlapimo susilaikymas.
Tam tikromis sąlygomis deginimas, skausmas ir išskyros gali būti ir venerinės ligos simptomai; venerines ligas būtinai turėtų gydyti gydytojai- šios srities specialistai. Ir vyrų, ir moterų venerinių ligų eiga gali būti besimptomė.
Kai šlapimas nepakankamai koncentruotas, į akis krinta labai šviesi jo spalva (tokios spalvos dažniausiai būna rytinis šlapimas); tai gali būti cukraligės simptomas. Tamsiai geltonos spalvos, koncentruotas, intensyvaus kvapo šlapimas (šiuo atveju paprastai pasišlapinama nedaug) būna po stipresnio prakaitavimo, didesnio fizinio krūvio arba esant karščiavimui. Jei šlapimas yra alaus rudumo ir kratant putoja, vadinasi jame yra tulžies pigmentų; dažniausiai toks šlapimas yra kepenų ligos (kuri gali būti susijusi taip pat ir su gelta) simptomas. Rausva šlapimo spalva visuomet turėtų kelti susirūpinimą (žinoma, jei tai nėra sukelta atitinkamo maisto, pavz., raudonųjų burokėlių); tai galėtų reikšti inkstų ir šlapimo takų uždegimus, traumą, akmenis arba navikus; moterims kraujo priemaišų į šlapimą gali patekti ir iš lytinių organų (mėnesinės, lyties organų ligos). Neskaidrus šlapimas pasidaro tuomet, kai dėl inkstų arba šlapimo takų uždegimo jame atsiranda pūlių.
Vyrų šlapimo takų ir lytinių organų uždegimams taip pat būdingas deginimas ir skausmas šlapinantis, neskaidrus šlapimas. Neretas vyrų lytinių organų ligos simptomas taip pat yra pūlingos išskyros iš šlaplės. Priešinės liaukos uždegimu sergantiems vyrams būna patinimas ir skausmas tarpvietėje, prostatos padidėjimo atveju vyrai vis sunkiau pasišlapina, kol galų gale atsiranda šlapimo susilaikymas.
Tam tikromis sąlygomis deginimas, skausmas ir išskyros gali būti ir venerinės ligos simptomai; venerines ligas būtinai turėtų gydyti gydytojai- šios srities specialistai. Ir vyrų, ir moterų venerinių ligų eiga gali būti besimptomė.
Kai šlapimas nepakankamai koncentruotas, į akis krinta labai šviesi jo spalva (tokios spalvos dažniausiai būna rytinis šlapimas); tai gali būti cukraligės simptomas. Tamsiai geltonos spalvos, koncentruotas, intensyvaus kvapo šlapimas (šiuo atveju paprastai pasišlapinama nedaug) būna po stipresnio prakaitavimo, didesnio fizinio krūvio arba esant karščiavimui. Jei šlapimas yra alaus rudumo ir kratant putoja, vadinasi jame yra tulžies pigmentų; dažniausiai toks šlapimas yra kepenų ligos (kuri gali būti susijusi taip pat ir su gelta) simptomas. Rausva šlapimo spalva visuomet turėtų kelti susirūpinimą (žinoma, jei tai nėra sukelta atitinkamo maisto, pavz., raudonųjų burokėlių); tai galėtų reikšti inkstų ir šlapimo takų uždegimus, traumą, akmenis arba navikus; moterims kraujo priemaišų į šlapimą gali patekti ir iš lytinių organų (mėnesinės, lyties organų ligos). Neskaidrus šlapimas pasidaro tuomet, kai dėl inkstų arba šlapimo takų uždegimo jame atsiranda pūlių.
Parengė: akušerė-ginekologė L. Lukošiūtė
Cukrinis diabetas
Cukrinis diabetas yra medžiagų apykaitos liga; ji gali būti įgimta arba įgyta. Cukrinio diabeto priežastis yra absoliutus arba santykinis hormono insulino (kuris gaminamas kasoje) deficitas (t.y. visiškas šio hormono nebuvimas arba trūkumas). Cukrinis diabetas skirstomas į pirminį ir antrinį.
Pirminio cukrinio diabeto atveju ligos priežastis yra įgimtas kasos nesugebėjimas gaminti insuliną ir išskirti jį į kraują. Antrinis, įgytas, cukrinis diabetas atsiranda dėl dalinio arba visiško kasos funkcijos nepakankamumo; taip pat jo priežastis gali būti organizme atsiradę hormonai, kurių veikimas yra priešingas insulino veikimui, arba ilgai vartojant vaistus, kurie gali sukelti sukrinį diabetą.
Be to, pagal atsiradimo momentą diabetas skirstomas į I tipo (jaunuolių) cukrinį diabetą, kai insulino deficitas yra absoliutus ir kuriuo paprastai suserga jau vaikai arba jaunuoliai, bei II tipo (suaugusių) cukrinį diabetą, kuris atsiranda keturiasdešimties metų sulaukusiems ir vyresniems žmonėms, pagrindinės jo priežastys yra antsvoris ir netaisyklinga mityba.
Svarbiausi cukrinio diabeto simptomai tokie: pacientus kankina stiprus troškulys, jie geria daug skysčių ir labai gausiai šlapinasi (šlapimas nekoncentruotas). Cukriniu diabetu sergančių žmonių svoris krinta, be to, sumažėja jų fizinė galia. Cukrus (gliukozė) išsiskiria su šlapimu.
Senatvinio cukrinio diabeto atveju visų šių simptomų gali nebūti, todėl jis neretai nustatomas tik pamatavus gliukozės koncentraciją kraujyje.
Kadangi cukriniu diabetu susergama visam gyvenimui, didžiausias šios ligos pavojus yra vėlyvosios komplikacijos ir antrinės ligos: dėl akių dugno kraujagyslių pakitimų sutrinka regėjimas, kraujagyslių pakitimai sukelia kraujotakos sutrikimą, be to, gali atsirasti inkstų ar nervų ligos. Apskritai cukriniu diabetu sergantys pacientai labiau linkę sirgti infekcinėmis ligomis (ypač grybelinėmis ir kitokiomis infekcinėmis odos ligomis).
Labai sunki, o tam tikromis aplinkybėmis gyvybei pavojinga komplikacija yra diabetinė koma. Per kelias valandas arba dienas pacientai visiškai netenka sąmonės, atsiranda savotiškas gilus alsavimas; iškvepiamas oras kvepia acetonu. Oda ir raumenys būna sausi, sutraukus odą į raukšlę, ji taip ir lieka. Labai dažnai į procesą įtraukiama ir širdis bei kraujagyslės. Akių obuoliai būna minkšti ir juos galima nesunkiai įspausti. Labai dažnai diabetinę komą sukelia kokia nors papildoma liga, pvz., plaučių uždegimas arba šlapimo takų infekcija- dėl pastarosios pasikeičia organizmo medžiagų apykaita. Tokiais atvejais pirmieji grėsmingi simptomai dažnai yra nesulaikomas vėmimas ir atsisakymas valgyti bet kokį maistą.
Kai kuriems cukriniu diabetu sergantiems ligoniams gali atsirasti ne tik diabetinė, bet ir staiga atsirandanti hipoglikeminė koma- jos metu padažnėja pulsas, stipriai prakaituojama ir atsiranda traukuliai. Šią komą sukelia ženklus gliukozės (cukraus) koncentracijos sumažėjimas kraujo plazmoje (dažniausiai dėl insulino perdozavimo, rečiau- dėl kitų priežasčių).
Lengvesnės į šoką panašios komplikacijos cukriniu diabetu sergantiems ligoniams gali prasidėti po didesnio fizinio krūvio- šiuo atveju priežastis taip pat yra gliukozės koncentracijos sumažėjimas kraujo plazmoje. Simptomai: drebėjimas, prakaitavimas, silpnumas ir didelis alkio jausmas. Jeigu tokio priepuolio metu žmogus netenka ir sąmonės, priepuolį galima diferencijuoti nuo diabetinės komos (priešingai nei diabetinės komos atveju nebūna acetono kvapo iš burnos, savotiško gilaus alsavimo, be to, spaudžiant akių obuolius jie būna akivaizdžiai kieti). Priepuolio ištikto ligonio būklė greitai pagerėja, kai jam duodama daugiau gliukozės tirpalo.
Cukrinio diabeto diagnozę nustato ir šią ligą gydo tik gydytojas. Jos gydymo tikslas- normalizuoti gliukozės koncentraciją kraujo plazmoje. Šiuo atveju ypač svarbūs nuolatiniai laboratoriniai tyrimai, nes reikia kaip galima greičiau diagnozuoti galimas papildomas ligas ir komplikacijas. Kiekvieno cukriniu diabetu sergančio žmogaus gliukozės koncentracija kraujo plazmoje turi būti nuolat tikrinama.
Ypač svarbu sekti cukriniu diabetu sergančių nėščių moterų medžiagų apykaitą, nes joms pasitaiko nenormaliai didelių gliukozės koncentracijos svyravimų.
Bet kokios cukrinio diabeto formos gydymo pagrindas- daug judėti ir laikytis diabetinės dietos. Jos laikantis svarbu:
• Bendras kalorijų skaičius turi atitikti poreikį. Nutukę žmonės turi tol laikytis svoriui sumažinti skirtos dietos (maždaug 800- 1000 kalorijų), kol svoris taps normalus. Jeigu žmogus dirba lengvą fizinį darbą, vienam kilogramui kūno svorio per parą reikia 32 kalorijų, jeigu darbas vidutinio sunkumo- 37 kalorijų ir jeigu darbas fiziškai sunkus- maždaug 45 kalorijų.
• Cukriniu diabetu sergantis žmogus turi atsisakyti cukraus, medaus ir atitinkamai pasaldintų patiekalų. Iš riebalų pirmenybė teiktina augaliniams riebalams. Antsvoriu besiskundžiantys žmonės per parą turėtų suvalgyti ne daugiau kaip 100 gramų angliavandenių.
• Cukriniu diabetu sergantis žmogus turi tiksliai kontroliuoti maisto kiekį, sudėtį ir kaloringumą.
• Paros maisto kiekis, kurį reikia kiekvieną dieną numatyti ir atitinkamai apskaičiuoti, turi būti valgomas nedidelėmis porcijomis per šešis- sptynis kartus. Taip paskirsčius maistą dar esamas insulinas gali šiaip taip susidoroti su patenkančiu maistu, ir gliukozės koncentracija kraujo plazmoje esti stabili.
• Draudžiama gerti alkoholinius gėrimus. Galima išgerti ribotą kiekį dietinio alaus, fermentuoto balto arba raudono vyno, diabetikams skirto šampano ir fermentuotų obuolių sulčių.
• Maistas saldinamas dirbtinėmis kalorijų neturinčiomis medžiagomis bei nedideliu kiekiu fruktozės ir sorbito (šie angliavandeniai pakeičia gliukozę). Skaičiuojant paros kaloražą, fruktozę, ksilitą ir sorbitą taip pat reikia traktuoti kaip angliavandenius ir kalorijų turinčias medžiagas. Iš visų parduodamų specialių diabetinių produktų reikėtų rinktis tik tuos, ant kurių įpakavimo yra pilnas juose esančių maisto medžiagų ir kalorijų sąrašas.
Tikslius duomenis apie reikalavimus cukriniu diabetu sergančių žmonių mitybai ir maisto kaloringumo apskaičiavimą reikėtų gauti iš gydytojo, kuris taip pat turi nuolatos tikrinti gliukozės koncentraciją kraujo plazmoje, gliukuotą hemoglobiną, reikalui esant atlikti gliukozės tolerancijos testą ir skirti būtiną gydymą bei sekti ligos eigą. Įspėjame- negydykite cukrinio diabeto savais metodais!
Cukrinis diabetas yra medžiagų apykaitos liga; ji gali būti įgimta arba įgyta. Cukrinio diabeto priežastis yra absoliutus arba santykinis hormono insulino (kuris gaminamas kasoje) deficitas (t.y. visiškas šio hormono nebuvimas arba trūkumas). Cukrinis diabetas skirstomas į pirminį ir antrinį.
Pirminio cukrinio diabeto atveju ligos priežastis yra įgimtas kasos nesugebėjimas gaminti insuliną ir išskirti jį į kraują. Antrinis, įgytas, cukrinis diabetas atsiranda dėl dalinio arba visiško kasos funkcijos nepakankamumo; taip pat jo priežastis gali būti organizme atsiradę hormonai, kurių veikimas yra priešingas insulino veikimui, arba ilgai vartojant vaistus, kurie gali sukelti sukrinį diabetą.
Be to, pagal atsiradimo momentą diabetas skirstomas į I tipo (jaunuolių) cukrinį diabetą, kai insulino deficitas yra absoliutus ir kuriuo paprastai suserga jau vaikai arba jaunuoliai, bei II tipo (suaugusių) cukrinį diabetą, kuris atsiranda keturiasdešimties metų sulaukusiems ir vyresniems žmonėms, pagrindinės jo priežastys yra antsvoris ir netaisyklinga mityba.
Svarbiausi cukrinio diabeto simptomai tokie: pacientus kankina stiprus troškulys, jie geria daug skysčių ir labai gausiai šlapinasi (šlapimas nekoncentruotas). Cukriniu diabetu sergančių žmonių svoris krinta, be to, sumažėja jų fizinė galia. Cukrus (gliukozė) išsiskiria su šlapimu.
Senatvinio cukrinio diabeto atveju visų šių simptomų gali nebūti, todėl jis neretai nustatomas tik pamatavus gliukozės koncentraciją kraujyje.
Kadangi cukriniu diabetu susergama visam gyvenimui, didžiausias šios ligos pavojus yra vėlyvosios komplikacijos ir antrinės ligos: dėl akių dugno kraujagyslių pakitimų sutrinka regėjimas, kraujagyslių pakitimai sukelia kraujotakos sutrikimą, be to, gali atsirasti inkstų ar nervų ligos. Apskritai cukriniu diabetu sergantys pacientai labiau linkę sirgti infekcinėmis ligomis (ypač grybelinėmis ir kitokiomis infekcinėmis odos ligomis).
Labai sunki, o tam tikromis aplinkybėmis gyvybei pavojinga komplikacija yra diabetinė koma. Per kelias valandas arba dienas pacientai visiškai netenka sąmonės, atsiranda savotiškas gilus alsavimas; iškvepiamas oras kvepia acetonu. Oda ir raumenys būna sausi, sutraukus odą į raukšlę, ji taip ir lieka. Labai dažnai į procesą įtraukiama ir širdis bei kraujagyslės. Akių obuoliai būna minkšti ir juos galima nesunkiai įspausti. Labai dažnai diabetinę komą sukelia kokia nors papildoma liga, pvz., plaučių uždegimas arba šlapimo takų infekcija- dėl pastarosios pasikeičia organizmo medžiagų apykaita. Tokiais atvejais pirmieji grėsmingi simptomai dažnai yra nesulaikomas vėmimas ir atsisakymas valgyti bet kokį maistą.
Kai kuriems cukriniu diabetu sergantiems ligoniams gali atsirasti ne tik diabetinė, bet ir staiga atsirandanti hipoglikeminė koma- jos metu padažnėja pulsas, stipriai prakaituojama ir atsiranda traukuliai. Šią komą sukelia ženklus gliukozės (cukraus) koncentracijos sumažėjimas kraujo plazmoje (dažniausiai dėl insulino perdozavimo, rečiau- dėl kitų priežasčių).
Lengvesnės į šoką panašios komplikacijos cukriniu diabetu sergantiems ligoniams gali prasidėti po didesnio fizinio krūvio- šiuo atveju priežastis taip pat yra gliukozės koncentracijos sumažėjimas kraujo plazmoje. Simptomai: drebėjimas, prakaitavimas, silpnumas ir didelis alkio jausmas. Jeigu tokio priepuolio metu žmogus netenka ir sąmonės, priepuolį galima diferencijuoti nuo diabetinės komos (priešingai nei diabetinės komos atveju nebūna acetono kvapo iš burnos, savotiško gilaus alsavimo, be to, spaudžiant akių obuolius jie būna akivaizdžiai kieti). Priepuolio ištikto ligonio būklė greitai pagerėja, kai jam duodama daugiau gliukozės tirpalo.
Cukrinio diabeto diagnozę nustato ir šią ligą gydo tik gydytojas. Jos gydymo tikslas- normalizuoti gliukozės koncentraciją kraujo plazmoje. Šiuo atveju ypač svarbūs nuolatiniai laboratoriniai tyrimai, nes reikia kaip galima greičiau diagnozuoti galimas papildomas ligas ir komplikacijas. Kiekvieno cukriniu diabetu sergančio žmogaus gliukozės koncentracija kraujo plazmoje turi būti nuolat tikrinama.
Ypač svarbu sekti cukriniu diabetu sergančių nėščių moterų medžiagų apykaitą, nes joms pasitaiko nenormaliai didelių gliukozės koncentracijos svyravimų.
Bet kokios cukrinio diabeto formos gydymo pagrindas- daug judėti ir laikytis diabetinės dietos. Jos laikantis svarbu:
• Bendras kalorijų skaičius turi atitikti poreikį. Nutukę žmonės turi tol laikytis svoriui sumažinti skirtos dietos (maždaug 800- 1000 kalorijų), kol svoris taps normalus. Jeigu žmogus dirba lengvą fizinį darbą, vienam kilogramui kūno svorio per parą reikia 32 kalorijų, jeigu darbas vidutinio sunkumo- 37 kalorijų ir jeigu darbas fiziškai sunkus- maždaug 45 kalorijų.
• Cukriniu diabetu sergantis žmogus turi atsisakyti cukraus, medaus ir atitinkamai pasaldintų patiekalų. Iš riebalų pirmenybė teiktina augaliniams riebalams. Antsvoriu besiskundžiantys žmonės per parą turėtų suvalgyti ne daugiau kaip 100 gramų angliavandenių.
• Cukriniu diabetu sergantis žmogus turi tiksliai kontroliuoti maisto kiekį, sudėtį ir kaloringumą.
• Paros maisto kiekis, kurį reikia kiekvieną dieną numatyti ir atitinkamai apskaičiuoti, turi būti valgomas nedidelėmis porcijomis per šešis- sptynis kartus. Taip paskirsčius maistą dar esamas insulinas gali šiaip taip susidoroti su patenkančiu maistu, ir gliukozės koncentracija kraujo plazmoje esti stabili.
• Draudžiama gerti alkoholinius gėrimus. Galima išgerti ribotą kiekį dietinio alaus, fermentuoto balto arba raudono vyno, diabetikams skirto šampano ir fermentuotų obuolių sulčių.
• Maistas saldinamas dirbtinėmis kalorijų neturinčiomis medžiagomis bei nedideliu kiekiu fruktozės ir sorbito (šie angliavandeniai pakeičia gliukozę). Skaičiuojant paros kaloražą, fruktozę, ksilitą ir sorbitą taip pat reikia traktuoti kaip angliavandenius ir kalorijų turinčias medžiagas. Iš visų parduodamų specialių diabetinių produktų reikėtų rinktis tik tuos, ant kurių įpakavimo yra pilnas juose esančių maisto medžiagų ir kalorijų sąrašas.
Tikslius duomenis apie reikalavimus cukriniu diabetu sergančių žmonių mitybai ir maisto kaloringumo apskaičiavimą reikėtų gauti iš gydytojo, kuris taip pat turi nuolatos tikrinti gliukozės koncentraciją kraujo plazmoje, gliukuotą hemoglobiną, reikalui esant atlikti gliukozės tolerancijos testą ir skirti būtiną gydymą bei sekti ligos eigą. Įspėjame- negydykite cukrinio diabeto savais metodais!
Parengė bendros praktikos gydytoja D. Žilinskienė
Šlapinimasis į lovą (enurezė)
Tai nevalingas šlapimo pūslės išsituštinimas žmogui miegant. Jis dažnai pasitaiko mažiems vaikams.
Šios ligos priežastys dažniausiai nervinio pobūdžio (baimė ir priešginiavimas) ir dažniausiai yra sutrikusių vaiko santykių su tėvais simptomas. Daug rečiau naktinį šlapimo nelaikymą sukelia dirgli šlapimo pūslė arba epilepsija. Vyresnio kaip 8- 10 metų vaiko šlapinimasis į lovą vertintinas kaip labai rimtos ligos simptomas. Gydymas: pagrindiniai gydymo principai- vengti baimę sukeliančių situacijų, mažiau priešginiauti, skatinti vaiko brendimą ir jo savigarbą. Gali padėti ir akupresūra.
Bet kuriuo atveju neteisinga už tai vaiką bausti ir viešai aptarti jo bėdas (viešos šeimos diskusijos šiuo klausimu arba pasakojimai svetimiems žmonėms vaikui girdint). Jeigu šlapinimasis trunka ilgiau, vaiką turi gydyti vaikų psichologas.
Tai nevalingas šlapimo pūslės išsituštinimas žmogui miegant. Jis dažnai pasitaiko mažiems vaikams.
Šios ligos priežastys dažniausiai nervinio pobūdžio (baimė ir priešginiavimas) ir dažniausiai yra sutrikusių vaiko santykių su tėvais simptomas. Daug rečiau naktinį šlapimo nelaikymą sukelia dirgli šlapimo pūslė arba epilepsija. Vyresnio kaip 8- 10 metų vaiko šlapinimasis į lovą vertintinas kaip labai rimtos ligos simptomas. Gydymas: pagrindiniai gydymo principai- vengti baimę sukeliančių situacijų, mažiau priešginiauti, skatinti vaiko brendimą ir jo savigarbą. Gali padėti ir akupresūra.
Bet kuriuo atveju neteisinga už tai vaiką bausti ir viešai aptarti jo bėdas (viešos šeimos diskusijos šiuo klausimu arba pasakojimai svetimiems žmonėms vaikui girdint). Jeigu šlapinimasis trunka ilgiau, vaiką turi gydyti vaikų psichologas.
Parengė bendrosios praktikos gydytoja D. Žilinskienė
Podagra
Vyrai podagra serga maždaug dvidešimt kartų dažniau negu moterys; liga prasideda ketvirtajame- šeštajame gyvenimo dešimtmetyje.
Šią ligą sukelia šlapimo rūgšties apykaitos sutrikimas, dėl kurio padidėja šlapimo rūgšties koncentracija kraujo plazmoje. Podagra gali būti įgimta arba įgyta. Įgytą podagrą sukelia riebūs valgiai, apsinuodijimas švinu, alkoholizmas arba inkstų ligos.
Padidėjus šlapimo rūgšties koncentracijai kraujo plazmoje, atsirandantys šlapimo rūgšties kristalai atsideda daugelyje audinių, dažniausiai sąnariuose, kauluose, sausgyslių prisitvirtinimo vietose, tepaliniuse maišeliuose ir inkstuose; kristalų sankaupos sukelia ligai būdingus simptomus. Šiuo atveju reikia skirti ūmų podagros priepuolį ir lėtinę ligą.
Ūmus podagros priepuolis dažniausiai prasideda naktį; pradeda labai skaudėti ir patinsta vienas sąnarys, beveik visuomet pamatinis vieno didžiojo kojos piršto sąnarys.
Rečiau ūmus podagros priepuolis ištinka didelį sąnarį (dažniausiai klubo arba peties). Pažeistas sąnarys būna labai raudonas, patinęs ir tešlos konsistencijos, karštas ir skausmingas čiuopiant. Priepuolis dažniausiai trunka iki ryto, o kartais ir kelias dienas. Tarp ūmių podagros priepuolių dažnai jokių nusiskundimų nebūna.
Lėtine podagra vadinama tuomet, kai dažnai kartojasi vieno arba kelių sąnarių podagros priepuoliai ir būna to sąnario (-ių) deformacija. Be to, dėl šlapimo rūgšties kristalų atsidėjimo tam tikromis sąlygomis gali sukietėti minkštieji audiniai (ir sąnariai).
Bet kurioje ligos stadijoje šlapimo rūgšties kristalai gali išsikristalizuoti ir inkstų audinyje- tuomet inkstuose skatinamas uratinių akmenų susidarymas, inkstų sustandėjimas bei gresia inkstų funkcijos sutrikimas; taip pat šlapimo rūgšties kristalai sudaro palankesnes sąlygas bakterinėms inkstų infekcijoms ir sukelia inkstų kraujagyslių susiaurėjimą.
Gydymas: šią ligą gydo tik gydytojas. Gydymo tikslas- ilgam sumažinti šlapimo rūgšties koncentraciją kraujo plazmoje. Papildomai reikia mažinti susidariusių šlapimo rūgšties kristalų skaičių ir juos „išplauti“. Tam tikrais atvejais ligą gali tekti gydyti visą gyvenimą.
Reikia apriboti alkoholio, žuvies, pieno produktų, mėsos (ypač vidurių- kepenų, širdies ir pan.) vartojimą. Pirmenybę teikti žalioms daržovėms, žalioms salotoms, vaisiams, vaisių sultims, jogurtui, pasukoms, iš rupių miltų arba nemaltų grudų keptai duonai. Kitos geros priemonės podagrai gydyti yra garstyčių trauklapiai ir „kraują valanti“ dilgėlių arba viržių arbata.
Parengė bendrosios praktikos gydytoja D. Žilinskienė
Vyrai podagra serga maždaug dvidešimt kartų dažniau negu moterys; liga prasideda ketvirtajame- šeštajame gyvenimo dešimtmetyje.
Šią ligą sukelia šlapimo rūgšties apykaitos sutrikimas, dėl kurio padidėja šlapimo rūgšties koncentracija kraujo plazmoje. Podagra gali būti įgimta arba įgyta. Įgytą podagrą sukelia riebūs valgiai, apsinuodijimas švinu, alkoholizmas arba inkstų ligos.
Padidėjus šlapimo rūgšties koncentracijai kraujo plazmoje, atsirandantys šlapimo rūgšties kristalai atsideda daugelyje audinių, dažniausiai sąnariuose, kauluose, sausgyslių prisitvirtinimo vietose, tepaliniuse maišeliuose ir inkstuose; kristalų sankaupos sukelia ligai būdingus simptomus. Šiuo atveju reikia skirti ūmų podagros priepuolį ir lėtinę ligą.
Ūmus podagros priepuolis dažniausiai prasideda naktį; pradeda labai skaudėti ir patinsta vienas sąnarys, beveik visuomet pamatinis vieno didžiojo kojos piršto sąnarys.
Rečiau ūmus podagros priepuolis ištinka didelį sąnarį (dažniausiai klubo arba peties). Pažeistas sąnarys būna labai raudonas, patinęs ir tešlos konsistencijos, karštas ir skausmingas čiuopiant. Priepuolis dažniausiai trunka iki ryto, o kartais ir kelias dienas. Tarp ūmių podagros priepuolių dažnai jokių nusiskundimų nebūna.
Lėtine podagra vadinama tuomet, kai dažnai kartojasi vieno arba kelių sąnarių podagros priepuoliai ir būna to sąnario (-ių) deformacija. Be to, dėl šlapimo rūgšties kristalų atsidėjimo tam tikromis sąlygomis gali sukietėti minkštieji audiniai (ir sąnariai).
Bet kurioje ligos stadijoje šlapimo rūgšties kristalai gali išsikristalizuoti ir inkstų audinyje- tuomet inkstuose skatinamas uratinių akmenų susidarymas, inkstų sustandėjimas bei gresia inkstų funkcijos sutrikimas; taip pat šlapimo rūgšties kristalai sudaro palankesnes sąlygas bakterinėms inkstų infekcijoms ir sukelia inkstų kraujagyslių susiaurėjimą.
Gydymas: šią ligą gydo tik gydytojas. Gydymo tikslas- ilgam sumažinti šlapimo rūgšties koncentraciją kraujo plazmoje. Papildomai reikia mažinti susidariusių šlapimo rūgšties kristalų skaičių ir juos „išplauti“. Tam tikrais atvejais ligą gali tekti gydyti visą gyvenimą.
Reikia apriboti alkoholio, žuvies, pieno produktų, mėsos (ypač vidurių- kepenų, širdies ir pan.) vartojimą. Pirmenybę teikti žalioms daržovėms, žalioms salotoms, vaisiams, vaisių sultims, jogurtui, pasukoms, iš rupių miltų arba nemaltų grudų keptai duonai. Kitos geros priemonės podagrai gydyti yra garstyčių trauklapiai ir „kraują valanti“ dilgėlių arba viržių arbata.
Parengė bendrosios praktikos gydytoja D. Žilinskienė
Ekzema
Ekzema yra dažniausiai pasitaikanti uždegiminio pobūdžio epidermio liga; ekzemai būdingas odos niežėjimas, liga pažeidžia didesnį odos paviršių; šios ligos eiga yra banguojanti.
Susirgus ūmia ekzemos forma pradeda niežėti, oda parausta, atsiranda pūslelės, oda šlapiuoja ir susidaro šašeliai. Jei ekzema trunka ilgiau, t.y. pereina į lėtinę formą, odą niežti ir toliau. Dėl ekzemos raginis epidermio sluoksnis nusitrina ir po juo lieka nedideli skausmingi odos įtrūkimai ir raukšlelės.
Ekzemą sukelia įvairios priežastys. Kontaktinės ekzemos (dar vadinamos kontaktiniu dermatitu) atveju oda „atsako“ į tam tikros medžiagos prisilietimą ir atsiranda minėtieji simptomai, t.y. odos reakcija yra alerginė.
Alergiją sukelia augalai, vaistai, metalai, kosmetika, dažai, skalbimo priemonės arba maisto produktai. Kontaktinė ekzema neretai pasireiškia kartu su bronchine astma ir kitomis alerginėmis ligomis. Greičiausiai ekzemos atsiradimą skatina šaltis ir kalcio turintis vanduo- dėl šių priežasčių oda darosi jautresnė. Jei ekzemą sukelianti medžiaga veikia ilgiau, ekzema gali apimti visą kūną.
Gydymas: gydymą būtinai turi rekomenduoti gydytojas. Pagrindinis gydymo „metodas“- vengti kontakto su bet kokiomis egzemą sukeliančiomis medžiagomis. Odai valyti tinka medicininės vonelės. Iš vaistažolių rekomenduotinos ramunėlės, ąžuolo žievė ir dedešva (šios vaistažolės vartotinos kompresams ir kaip priedai odai nuprausti). Ūmiems ligos simptomams praėjus gydytojas turi nustatyti ekzemą sukėlusią priežastį.
Ekzemai užgijus odą reikia kelias savaites saugoti (tik po to odai gali tekti tam tikras krūvis, nes pats menkiausias odos sudirginimas gali sukelti sunkų ekzemos recidyvą). Taip pat rekomenduotina koreguoti mitybą.
Parengė gydytoja alergologė E. Zagorskienė
Ekzema yra dažniausiai pasitaikanti uždegiminio pobūdžio epidermio liga; ekzemai būdingas odos niežėjimas, liga pažeidžia didesnį odos paviršių; šios ligos eiga yra banguojanti.
Susirgus ūmia ekzemos forma pradeda niežėti, oda parausta, atsiranda pūslelės, oda šlapiuoja ir susidaro šašeliai. Jei ekzema trunka ilgiau, t.y. pereina į lėtinę formą, odą niežti ir toliau. Dėl ekzemos raginis epidermio sluoksnis nusitrina ir po juo lieka nedideli skausmingi odos įtrūkimai ir raukšlelės.
Ekzemą sukelia įvairios priežastys. Kontaktinės ekzemos (dar vadinamos kontaktiniu dermatitu) atveju oda „atsako“ į tam tikros medžiagos prisilietimą ir atsiranda minėtieji simptomai, t.y. odos reakcija yra alerginė.
Alergiją sukelia augalai, vaistai, metalai, kosmetika, dažai, skalbimo priemonės arba maisto produktai. Kontaktinė ekzema neretai pasireiškia kartu su bronchine astma ir kitomis alerginėmis ligomis. Greičiausiai ekzemos atsiradimą skatina šaltis ir kalcio turintis vanduo- dėl šių priežasčių oda darosi jautresnė. Jei ekzemą sukelianti medžiaga veikia ilgiau, ekzema gali apimti visą kūną.
Gydymas: gydymą būtinai turi rekomenduoti gydytojas. Pagrindinis gydymo „metodas“- vengti kontakto su bet kokiomis egzemą sukeliančiomis medžiagomis. Odai valyti tinka medicininės vonelės. Iš vaistažolių rekomenduotinos ramunėlės, ąžuolo žievė ir dedešva (šios vaistažolės vartotinos kompresams ir kaip priedai odai nuprausti). Ūmiems ligos simptomams praėjus gydytojas turi nustatyti ekzemą sukėlusią priežastį.
Ekzemai užgijus odą reikia kelias savaites saugoti (tik po to odai gali tekti tam tikras krūvis, nes pats menkiausias odos sudirginimas gali sukelti sunkų ekzemos recidyvą). Taip pat rekomenduotina koreguoti mitybą.
Parengė gydytoja alergologė E. Zagorskienė
Nemalonus kvapas iš burnos
Nemalonų kvapą iš burnos greičiausiai gali sukelti įvairūs burnos ertmės ir aplink ją esančių darinių pokyčiai (pirmiausia dantų, dantenų ir burnos gleivinės, tonzilių arba prienosinių ančių uždegimas). Kitos priežastys gali būti stemplės, skrandžio, kepenų, plaučių arba medžiagų apykaitos sistemos ligos, pvz., cukrinis diabetas, ir uremija. Nemalonus kvapas iš burnos taip pat gali atsirasti ir vartojant kai kuriuos vaistus.
Bet koks nuolatinis ar besikartojantis blogas kvapas iš burnos, nepaisant rūpestingos dantų priežiūros, yra priežastis, dėl kurios reikėtų apsilankyti pas gydytoją.
Gydymas: jeigu nemalonus kvapas atsiranda dėl kokios nors pagrindinės ligos, šią ligą turi gydyti gydytojas. Neblogai padeda burnos gargaliavimas ir burnos skalavimas dirvinio asiūklio, ramunėlių, pipirmėtės, šalavijų, debesilų arbata.
Parengė LOR gydytoja D. Bučinskaitė
Nemalonų kvapą iš burnos greičiausiai gali sukelti įvairūs burnos ertmės ir aplink ją esančių darinių pokyčiai (pirmiausia dantų, dantenų ir burnos gleivinės, tonzilių arba prienosinių ančių uždegimas). Kitos priežastys gali būti stemplės, skrandžio, kepenų, plaučių arba medžiagų apykaitos sistemos ligos, pvz., cukrinis diabetas, ir uremija. Nemalonus kvapas iš burnos taip pat gali atsirasti ir vartojant kai kuriuos vaistus.
Bet koks nuolatinis ar besikartojantis blogas kvapas iš burnos, nepaisant rūpestingos dantų priežiūros, yra priežastis, dėl kurios reikėtų apsilankyti pas gydytoją.
Gydymas: jeigu nemalonus kvapas atsiranda dėl kokios nors pagrindinės ligos, šią ligą turi gydyti gydytojas. Neblogai padeda burnos gargaliavimas ir burnos skalavimas dirvinio asiūklio, ramunėlių, pipirmėtės, šalavijų, debesilų arbata.
Parengė LOR gydytoja D. Bučinskaitė
Burnos gleivinės uždegimas (stomatitas)
Dažniausiai burnos gleivinės uždegimas prasideda tarp dantų esančiuose plyšiuose ir iš ten išplinta po visą burnos gleivinę. Uždegimą sukelia vietinis su dantų akmenimis arba dirbtiniais dantimis ar dantų protezais susijęs dirginimas, burnos ertmės higienos nesilaikymas bei (vaikams) dantų dygimas. Be to, stomatitą gali sukelti bendras imuniteto deficitas, įvairios infekcinės ligos (taip pat ir grybelių sukeliamos ligos, t.y. mikozės), kraujo ligos, gyvybiškai svarbių medžiagų deficitas, medžiagų apykaitos, hormoninės sistemos sutrikimai, kai kurie apsinuodijimai arba su rūkymu susijęs lėtinis burnos gleivinės dirginimas.
Stomatito simptomai- tai skausmingos, paraudusios ir patinusios vietos, kraujavimai iš burnos gleivinės ir iš dantenų; sunkiais atvejais ligonis gali karščiuoti, be to, jam gali patinti sritiniai kaklo limfmazgiai. Dažnai burnos gleivinės uždegimu sergantis žmogus negali valgyti, jam sutrinka seilėtekis. Ypatingos stomatito formos, vadinamojo aftozinio stomatito, atveju burnos gleivinėje atsiranda skausmingos opelės, iš kurių kraujuojama.
Stomatitą gydo gydytojas. Vietinis burnos ertmės skalavimas paprastai atliekamas priešuždegimiškai veikiančiais bei dezinfekuojančiais tirpalais. Taip pat patikrintas stomatito gydymo metodas suaugusiems yra burnos skalavimas įvairiomis arbatomis (piliarožės, ramunėlių, ąžuolo žievės ir šalavijų arbata) bei šaltalankių aliejumi, mažiems vaikams dantenos gali būti tepamos Kamistad arba Dactarin geliu.
Parengė LOR gydytoja D. Bučinskaitė
Dažniausiai burnos gleivinės uždegimas prasideda tarp dantų esančiuose plyšiuose ir iš ten išplinta po visą burnos gleivinę. Uždegimą sukelia vietinis su dantų akmenimis arba dirbtiniais dantimis ar dantų protezais susijęs dirginimas, burnos ertmės higienos nesilaikymas bei (vaikams) dantų dygimas. Be to, stomatitą gali sukelti bendras imuniteto deficitas, įvairios infekcinės ligos (taip pat ir grybelių sukeliamos ligos, t.y. mikozės), kraujo ligos, gyvybiškai svarbių medžiagų deficitas, medžiagų apykaitos, hormoninės sistemos sutrikimai, kai kurie apsinuodijimai arba su rūkymu susijęs lėtinis burnos gleivinės dirginimas.
Stomatito simptomai- tai skausmingos, paraudusios ir patinusios vietos, kraujavimai iš burnos gleivinės ir iš dantenų; sunkiais atvejais ligonis gali karščiuoti, be to, jam gali patinti sritiniai kaklo limfmazgiai. Dažnai burnos gleivinės uždegimu sergantis žmogus negali valgyti, jam sutrinka seilėtekis. Ypatingos stomatito formos, vadinamojo aftozinio stomatito, atveju burnos gleivinėje atsiranda skausmingos opelės, iš kurių kraujuojama.
Stomatitą gydo gydytojas. Vietinis burnos ertmės skalavimas paprastai atliekamas priešuždegimiškai veikiančiais bei dezinfekuojančiais tirpalais. Taip pat patikrintas stomatito gydymo metodas suaugusiems yra burnos skalavimas įvairiomis arbatomis (piliarožės, ramunėlių, ąžuolo žievės ir šalavijų arbata) bei šaltalankių aliejumi, mažiems vaikams dantenos gali būti tepamos Kamistad arba Dactarin geliu.
Parengė LOR gydytoja D. Bučinskaitė
Liežuvis su apnašu
Beveik kiekvieno žmogaus galinis liežuvio trečdalis būna pasidengęs ilgą laiką išsilaikančiu apnašu. Šis apnašas yra normalus ir nepavojingas reiškinys. Kai žmogus badauja, būna sutrikusi jo virškinimo sistemos organų veikla, skrandyje vyksta nenormalūs rūgimo procesai arba yra žarnyno atonija, tuomet greta liežuvio apnašo būna ir kiti simptomai- nemalonus kvapas iš burnos, nemalonus prieskonis burnoje, nenoras valgyti. Apnašas ant liežuvio gali atsirasti sergant įvairiomis burnos ir kaklo organų ligomis, taip pat kaip stipraus rūkymo pasekmė. Stipriai karščiuojant, sergant sunkia liga, esant eksikozei liežuvis būna sausas, o apnašas- panašus į plutelę.
Gydant burnos ertmę reikia skalauti vandeniu su ramunėlių ar miros tinktūros priedais, šalavijų arbata.
Parengė LOR gydytoja D. Bučinskaitė
Beveik kiekvieno žmogaus galinis liežuvio trečdalis būna pasidengęs ilgą laiką išsilaikančiu apnašu. Šis apnašas yra normalus ir nepavojingas reiškinys. Kai žmogus badauja, būna sutrikusi jo virškinimo sistemos organų veikla, skrandyje vyksta nenormalūs rūgimo procesai arba yra žarnyno atonija, tuomet greta liežuvio apnašo būna ir kiti simptomai- nemalonus kvapas iš burnos, nemalonus prieskonis burnoje, nenoras valgyti. Apnašas ant liežuvio gali atsirasti sergant įvairiomis burnos ir kaklo organų ligomis, taip pat kaip stipraus rūkymo pasekmė. Stipriai karščiuojant, sergant sunkia liga, esant eksikozei liežuvis būna sausas, o apnašas- panašus į plutelę.
Gydant burnos ertmę reikia skalauti vandeniu su ramunėlių ar miros tinktūros priedais, šalavijų arbata.
Parengė LOR gydytoja D. Bučinskaitė